Šios temos pašnekovai tikrai nesidalytų savo savanorystės įspūdžiais, jei nesuvoktų, koks svarbus dabar yra viešumas – geri darbai ne visada turi būti daromi tyliai. „Savanorystė parodė pilietinį veidą, tapo reiškiniu, apie kurį verta kalbėti, kad įtvirtintume jį kaip normą ateičiai – jei kada vėl susidurtume su panašia grėsme...“ – tikina savanoriais ryžęsi tapti žymūs Lietuvos žmonės.
Pandemija baigsis, o problema – ne
Dar pernai pavasarį, tik prasidėjus pirmai COVID-19 bangai Lietuvoje, šaulių iniciatyva buvo įkurta linija „Stiprūs kartu“, kurios tikslas – sujungti žmones, galinčius padėti kitiems šiuo sunkiu laikotarpiu. Nuo tada žurnalistė, dokumentinių laidų ir filmų kūrėja **Aistė STONYTĖ** (42) nedvejodama tapo savanore.
„Situacija pavasarį ir dabar gerokai skiriasi. Ir tada, ir dabar dauguma prašymų – atvežti maisto ir vaistų. Bet dabar yra ir moraline prasme sudėtingesnių pagalbos prašymų, – pasakoja telefonu pagalbos skambučius registruojanti žurnalistė. – Neseniai prašė susisiekti su savanoriais, kurie dirba ligoninėje, ir perskaityti ten gulinčiam artimam žmogui atsisveikinimo žinutę... Daug žmonių prašo perduoti daiktus artimiesiems, paguldytiems į ligonines, surasti, kur galėtų izoliuotis asmuo, iki tol gyvenęs su rizikos grupės žmogumi.“
Aistė nuo trylikos metų yra skautė, todėl savanorystės idėja jai nėra svetima – savanoriaudavo ir vaikystėje, ir paauglystėje. Tik ši savanorystė, anot jos, įstrigs ilgam. Žurnalistės vyras verslininkas Darius Budzinauskas – taip pat skautas, šaulys, vienas iš linijos „Stiprūs kartu“ įkūrėjų. Prie telefono budi abu pasikeisdami. „Pagalbos linija dirba nuo 10 iki 17 valandos kasdien – tai laikas, kai atsiliepiama į skambučius. Visą dieną tarp skambučių ir po 17 valandos dar ieškome savanorių, kurie išpildys tuos pagalbos prašymus, skambiname į savivaldybes, labdaros organizacijas, kurios galėtų padėti“, – pasakoja. Neįsijausti į sudėtingus atvejus, išlaikyti emocinį atstumą, pasak Aistės, sunkiausia. Su tuo susiduria visi savanoriai. Ji mato, kaip įsitraukia kolegos, kaip daro viską, kad padėtų labai sujaudinusiam skambintojui. „Skambučius priima ne atsakikliai, o gyvi žmonės. Tie, kuriems rūpi. Tie, kurie, jei gali padėti, tikrai padės nelaukdami pagalbos iš valdiškų institucijų. Tokių katastrofų akivaizdoje geriausiai išryškėja, kas yra kas, – įsitikinusi Aistė. – Tai, kad savanoriauti užsirašė tiek tūkstančių žmonių, rodo, jog visuomenė yra pilietiška. Noras atsigręžti į silpnesnį, į tą, kuriam reikia pagalbos, rodo visuomenės brandą.“