Jei nemėgsti bučiuotis, vadinasi, nemyli? Komentuoja psichologė Marija Vaštakė ir aktorė Larisa Kalpokaitė
Draugaujame dar tik metus, bet jau dabar kyla begalė abejonių, ar ši draugystė „tokia, kokia turėtų būti“. O nerimas slypi, rodos, tokiame mažmožyje... Mes beveik nesibučiuojame. O jeigu tai ir darome, veiksmas vyksta kažkaip nenatūraliai, lyg ir priverstinai. Nekalbu apie pakštelėjimus, kuriais vienas kitą apdovanojame atsisveikindami ar susitikdami, o apie tikrus, šlapius, aistringus prancūziškus bučinius.
Na, nesame jaunikliai, tad, atrodo, gal ir nebūtina „seiliotis“ – juk kur kas svarbiau tai, kad puikiai sutariame, kuriame bendrus ateities planus, bet mane neramina tai, kad ir sekso metu mes nesibučiuojame. Glamonės mums taip pat nepriimtinos, bet jaučiu, kad imu jų ilgėtis. Jaučiu, kad santykiuose ima trūkti aistros.
Su draugu, žinoma, apie tai kalbėjomės. Jis prisipažįsta, kad niekada nebuvo iš tų, kuris mėgtų šlapius bučinius, todėl jam šis „meilės įrodymas“ yra visiškai nereikalingas. Aš, beje, ir pati nesu bučinių mėgėja, bet kažkodėl jaučiu, kad kažkas ne taip... Juk vienas kitą mylinti pora turėtų norėti bučiuotis, ar ne? Gintarė.
Psichologės MARIJOS VAŠTAKĖS komentaras
Ir vienas, ir kitas partneris nėra bučinių megėjai – santykiuose mažai prisilietimų lūpomis, pokalbio metu apie tai buvo kalbėta ir išsiaiškinta. Tačiau kyla klausimas, ar gali taip būti, kad vienas kitą mylintys žmonės gali nenorėti bučiuotis ir kitaip glamonėtis? Atsakymas – gali. O kodėl? Priežastys gali būti įvairios.
Literatūros šaltinių duomenimis, bučinys reiškia meilę, pagarbą, atsisveikinimą ir pasisveikinimą. Romantikai mano, kad besibučiuodami jie atiduoda dalį savo meilės partneriui, o iš jo taip pat pasiima dalį. Bučinio metu yra dirginami lūpų receptoriai, yra jaučiamas kito žmogaus kvapas, jo šiluma. Tačiau kiekvienas iš mūsų bučiniui teikiame savo individualią prasmę ir reikšmę. Vieniems lūpos yra stipri erogeninė zona, kitiems tai mažiau jautri kūno vieta. Vieniems aistringas, gilus, šlapias bučinys yra malonumas, meilės, aistros įrodymas, kitiems bučiuotis gali nepatikti, nepaisant to, kad tai mylimo žmogaus lūpos. Tokie žmonės tiesiog renkasi kitą glamonėjimosi būdą.
Nėra vieningos, universalios, visoms poroms tinkančios taisyklės ar formulės, kuri tvirtintų, kad jei santykiuose trūksta bučinių – jie netikri ar neturintys ateities, juose mažiau meilės nei santykiuose, kuriuose apstu bučinių. Labai dažna situacija, kuomet apie bučinių prasmę pora nesikalba, vienas kito neklausia, ką jiems reiškia bučiuotis. Neretai, kuomet bučiniai keičiasi kokybiškai, jų mažėja ar jie intensyvėja, kiekvienas lieka su savo fantazijomis, kodėl taip atsitiko. Vieni bučinių retėjimą pradeda interpretuoti kaip aistros sumažėjimą, kitiems tai atrodo kaip ženklas apie ištikusią krizę. Šios mintys kankina, jomis nesidalinama, tai kelia įtampą ir neretai santykiai pasiekia krizę, bet ne dėl bučinių, o dėl nepakankamo išsikalbėjimo. Atrodo, tokia smulkmena, o kokią didelę įtaką gali turėti santykiams.
Panašu, kad atsisveikinimo ir pasisveikinimo bučinukai situacijos herojų poros santykiuose egzistuoja, bet trūksta gilių, aistringų bučinių. Reikia paklausti savęs, kas pasikeistų santykiuose, jei tokie bučiniai atsirastų? Labai svarbu su partneriu pasikalbėti apie savo jausmus – kodėl jaučiamas aistringo, gilaus bučinio stygius? Laiške jaučiamas šioks toks nepasitenkinimas santykiais, lyg kaltininkas būtų bučinys, bet gal vertėtų pažvelgti giliau, galbūt vertėtų nerimauti dėl kitų santykių aspektų, kurie nėra iki galo suprasti, iškelti?
Vyrai mažiau reikšmės teikia bučiniams, neretai jie bučinius vertina kaip kažkokį priverstinį veiksmą, kurį jie turi atlikti, kad moteris gautų signalą, jog yra mylima.
Grįžtant prie analizės, kodėl kai kuriose porose bučinių nėra arba jų mažai, svarbus yra kultūrinis aspektas, šeima, kurioje yra užaugęs žmogus. Neretai požiūrį į bučinius mes atsinešame iš savo šeimos, stebėdami savo tėvų elgesį, girdėdami jų nuomones apie bučinius ir bučiavimąsį. Neretai paauglystėje mes būname sugėdinti, jei mama ar tėtis pamato įraudusias nuo bučinių mūsų lūpas, grįžus iš pasimatymo, ir tas dalykas ilgam atmintyje išlieka kaip gėdingas. Nors mediciniškai įrodyta, kad bučinio pasidalinimas vienas kito burnos ertmėje esančiais „mikroorganizmais“ stiprina imunitetą, bet kai kurios mamos vaikystėje mums įskiepija, kad bučinio metu galima užsikrėti įvairiais ligų sukelėjais, kad tai yra labai nešvari vieta. Taip paklojami pamatai tam, kad ateityje žmogus tiesiog ima bučinių vengti. Ilgo bučinio metu yra aktyvinamos seilės liaukos, todėl seilių išsiskiria daugiau. Vienam gali būti malonumas jausti partnerio „šlapumą“, kitam tai gali slopinti aistrą.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad labai skiriasi vyrų ir moterų požiūris į bučinius. Moterys bučiniams teikia žymiai didesnę prasmę nei vyrai. Neretai moterims bučinys – tai meilės, aistros, švelnumo, artumo įrodymas, todėl moterys bučiuojasi dažniausiai tik su tais vyrais, kuriems pajaučia šiltus jausmus. Taipogi moterys neretai klaidingai interpretuoja vyro bučinius. Jos mano, kad jei vyras apdovanojo aistringu, ilgu, giliu bučiniu, jis kažką jaučia. Toli gražu taip būna ne visada. Vyrai mažiau reikšmės teikia bučiniams, neretai jie bučinius vertina kaip kažkokį priverstinį veiksmą, kurį jie turi atlikti, kad moteris gautų signalą, jog yra mylima. Moterys bučinius neretai laiko svarbesniais už seksą. Dailiosios lyties atstovės dažniausiai bučiuojasi užsimerkusios – kad giliau pasinertų į meilės jausmą, jos stengiasi „išjungti“ vaizdo receptorius. O vyrus dažniausiai jaudina vaizdas, todėl jie bučiuojasi atsimerkę, stebėdami savo partnerės veido judesius“.
Aktorės LARISOS KALPOKAITĖS komentaras
„Mūsų šeimoje – ramus antrosios jaunystės periodas“
Žinoma aktorė mano, kad aistra tarp dviejų žmonių nėra amžina. „Be abejo, metams bėgant kūniška aistra blėsta ir nieko su tuo nepadarysi, taip gamtos sutvarkyta. Tiesiog nurimsti, svarbesni pasidaro kiti dalykai. Be abejo, ne tik jaunystėje norisi, kad tave priglaustų. Kartais, ypač, kai labai sunku būna, norisi, kad pabučiuotų. Nors su metais aprimsta aistros, bet savo žmogų labiau pradedi jausti. Ne tik kūniškos aistros aprimsta, bet ir konfliktų sumažėja, kampai apsigludina, ypač tas periodas, kai vaikai išeina iš namų ir dar nėra anūkų, tuomet prasideda gyvenimas, kai tiesiog gyvename patys sau. Aš tai pavadinčiau ramiu antros jaunystės periodu“, – sako Larisa, su aktoriumi Jonu Braškiu laimingai gyvenanti nuo 1983 metų.
Netgi tie įpročiai, kurie bendro gyvenimo pradžioje buvo įprasti, laikui bėgant pradingsta, tačiau paskui, pasak Larisos, ir vėl atsiranda. „Pas mus per laiką buvo pamirštas toks dalykas kaip atsisveikinant pasibučiuoti. Labai ilgai tai darėme, o paskui per rūpesčius lyg ir užsimiršo ir taip vis pabėgdavome, burbteldami viens kitam „viso gero“. Dabar jaučiu, kad ir vėl tas įprotis atsisveikinant pasibučiuoti atsiranda, nes, matyt, su metais supranti, kad nedaug jau laiko liko“, – sako aktorė.
Net ir daugybę metų pragyvenus kartu, yra malonu, kai artimas žmogus ir pabučiuoja, ir atneša gėlių ar šampano. Pasak Larisos, visa tai jų poroje išliko. „Neseniai buvo Eleninės ( mano krikšto vardas Elena). Grįžtu namo, žinau, kad vyras išvažiavo į gastroles, o ant stalo randu gėlių ir raštelį: „Šampanas – šaldytuve“. Ne iškart susigaudžiau, kokia proga“, – malonią staigmeną prisimena Larisa.
Po daugybės drauge praleistų metų atsiranda didžiulis atsakomybės jausmas už savo partnerį. „Jaunystėje nesusimąstydavai, kiek fiziškai dirba tavo partneris, atrodė, kad visi stiprūs. O dabar jau gaila darosi – supranti, kad nugarą gali pasitempti, dar kažkas gali atsitikti. Stengiuosi arba nesugalvoti tokių darbų, arba nuo jų kažkaip apsaugoti savo žmogų“, – dar vieną ilgainiui atsiradusį jausmą prisimena moteris.
Pasak Larisos, su laiku pradedi vertinti namų tylą, tylėjimą kartu, skaitymą kartu. Tiesiog buvimą kartu. Būna, kad sutuoktiniai, o ypač vasarą, gyvena atskirai, Larisos vyras – mieste, nes jam nuolat reikia skubėti į repeticijas, o žinoma aktorė per karščius bėga į sodą. „Tačiau tas atstumas mums netrukdo po 3-4 kartus susiskambinti telefonu ir pasišnekėti“, – sako moteris.
Nesvetimas šiai porai ir prisilietimas vienas prie kito. „Man patinka, kai mane glosto. Ir aš pati jį kartais paglostau“, – brandžių jausmų neslepia Larisa.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt