Jei norite kam nors pavydėti, pavydėkite Jamesui Bluntui

Buvo metas, kai jo „You᾽re Beautiful“ buvo grojama visose vestuvėse, o „Goodbye My Lover“ – visose laidotuvėse. Kai tą, pirmąją, dainą taip įkyriai piršo radijas, kavinės, barai, restoranai, ji greitai išlindo per pakaušį, o Bluntas gavo „labiausiai erzinančio“ brito vardą.

Nors tai buvo senokai, žurnalistai ligi šiol geru tonu laiko savo rašinius apie popžvaigždę pradėti pasvarstymais: blogas jis vaikinas ar geras?

Aišku, jie nekaltina Blunto dėl dainos „perdozavimo“, tiesiog apsidraudžia: na, negali būti tas vyrukas teigiamas personažas, nors tu ką. O ir šiaip neaišku, kas jis toks – pagarbos vertas herojus ar tik laimės kūdikis, dainuojantis mergaitišku balsu. 

Jis turi namus Londone ir Ibisoje, pastarųjų pirmajame aukšte yra naktinis klubas, pavadintas „Blunty᾽s Nightclub Where Everybody’s Beautiful“. Kai kam tas pavadinimas – kaip raudonas skuduras buliui, tačiau lankytojų netrūksta. Dar labiau britus nervina tabloidai, kuriuose jų tautietis atrodo kaip tikras pižonas: tai fotografuojasi jachtose, tai pozuoja su garsiomis mergaitėmis, tai stovi atsukęs nugarą Paris Hilton, kuri bando jį apkabinti.

Bluntas draugauja su princu Harry, yra artimai pažįstamas su Billu Clintonu ir jo pasijų sąrašas daro įspūdį: gerai žinoma Holivude Dixie Chassay, turtinga paveldėtoja Camilla Bowler, supermodelis Petra Nemcova, aukštuomenės pažiba Tara Palmer-Tomkinson, garsi dailininkė Natasha Archdale (visos – gera galva aukštesnės už kavalierių). Dar yra nemenkas pulkelis aktoriukių ir dainininkių, kurios baisiai norėtų būti siejamos su Bluntu, nors šansų jos turi vis mažiau. Pernai vyras susižadėjo su Velingtono hercogo anūke Sofia Wellesley ir ketina ją vesti.

J.Bluntas neslepia, kad mėgaujasi gyvenimu, o ir būtų keista, jei uždirbtus milijonus jis slėptų kojinėje. Tačiau yra keletas aplinkybių, temdančių lengvabūdžio pleibojaus paveikslą.

Jamesas Bluntas baigė ir Sandhersto karališkąją karo akademiją, šešerius metus tarnavo armijoje. Ne grojo orkestre, o matė mirštančius draugus, tikrą karą.

Pirma, jis nelabai turi laiko mergaitėms ir šampanui. Antra, daug jėgų skiria labdarai. Dar trikdo jo išsilavinimas, aviacijos inžinerija ir sociologijos mokslai, – kiek per rimta tikram plevėsai.

Negana to, Bluntas baigė ir Sandhersto karališkąją karo akademiją, šešerius metus tarnavo armijoje. Ne grojo orkestre, o matė mirštančius draugus, tikrą karą.

Armiją jis paliko po Kosovo, tapęs kone legenda: iš šykštokų pasakojimų apie jo vadovavimą operacijai Prištinoje beveik peršasi išvada, kad Bluntas 1999 m. išgelbėjo pasaulį nuo Trečiojo pasaulinio karo. Pats dainininkas nenoriai kalba apie praeitį. Tačiau kapitonas Bluntas suvalgė per daug kareiviškos košės, kad pamirštų jos skonį ir taptų sužvaigždėjusia persona...

Jis turi gerą humoro jausmą ir kartais jį parodo tviteryje („Kodėl Jamesas Bluntas dainuoja taip, lyg jo pimpalas stovėtų?“ – „Todėl, kad vis bijau užminti tą prakeiktą daiktą. – Vėliau priduria: – Turėjau omenyje, kad mano kojos trumpos.“)

Kai žurnalistai nori ko nors pikantiška, Bluntas pažeria tikrų perlų. Apie tai, kaip mirko baseine su dešimčia lesbiečių ar barstė mylimajai iš sraigtasparnio rožių žiedlapius. Taip gimsta legendos. O kalbantis su juo akis į akį ir užduodant neprovokuojančius klausimus atsakymai būna paprasti. Ir gal būtent jie rodo tikrąjį Bluntą: normalų vyruką, kuriam rūpi tik muzika, visa kita – buvę nebuvę.

Taigi, naudojamės „Laimai“ tekusia galimybe pabendrauti su kultiniu muziku.

Šiemet jums sukako keturiasdešimt. Muzikantui tai geras amžius?

Man – trisdešimt. Trisdešimt! Mano dainos – jaunos, aš pats – jaunas. Ir jaučiuosi puikiai. Turiu nuostabią patirtį – savo ketvirtąjį pasaulinį turą „Moon Landing“, kuris prasidėjo 2013 m. rugpjūtį (ir kol kas turi didžiulę komercinę sėkmę) ir truks iki 2015 m. kovo. Atsiliepimai – nuostabūs, fanai – irgi. Neįsivaizduoji, kaip žmonės reaguoja į tokias dainas, kaip „Bonfire Heart“! Bent jau aš nesitikėjau tokios fantastiškos reakcijos. Tikiuosi, kad ir toliau taip bus.

Kartą pasakėte: „Niekas, išskyrus muziką, nesukelia man emocijų.“ Ar tikrai? Skamba šiurpokai.  

Turėjau galvoje, kad esu vyras, kad esu britas. O britai tradiciškai labai santūrūs, nemoka rodyti jausmų, bent jau kasdieniuose pokalbiuose. Esu būtent toks. Man lengviau bendrauti per muziką. Jei turėtume laiko padiskutuoti, įsitikintum, kad nesu labai užsidegantis. Apie mirtį, apie prarastą meilę galiu kalbėti su šypsena. O mano dainose – visi tie jausmai, kurių neišeikvoju gyvenime.

Jei jūs, kaip tikras britas, stokojate emocijų ir turite gerą humoro jausmą, turbūt ne taip jau svarbu, kokia ta sėkmė – lydima keiksmų ar liaupsių? Juk buvote vadintas ir geriausiu pasaulyje, ir labiausiai įgrisusiu.

Kažkaip negalvoju apie tas ribines pozicijas, o ir nemanau, kad žmonėms taip rūpiu. Turbūt viską į vietas sustato sėkmės mastas. Kalbėti reiktų apie tai, ko esi pasiekęs muzikos industrijoje, kokius pinigus uždirbi. Ar tavo dainos yra populiariausiųjų sąrašuose, ar tavo albumai parduodami visame pasaulyje milijoniniais tiražais.

Vien būti garsiam – ne pats geriausias sėkmės rodiklis. Yra daug talentingų ir gražių dainininkų, kurie ne itin perkami. Manęs žmonės nori, nesvarbu, gero ar blogo. O sau sėkmę matuoju tuo, kiek aš pats džiaugiuosi albumais, kuriuos leidžiu. Ir dar esu laimingas, kad žmonės ateina į koncertus pasidžiaugti tuo, kas patinka man. Tik tai mane jaudina. 

Ar galite palyginti žmogų, kuris buvo Kosove, su tuo, kas esate šiandien? 

Neslepiu, kad dabar esu laimingas, nes savo hobį paverčiau darbu. Kad gyvenu neįtikėtinai gerai. Aš prisitaikiau prie kitų aplinkybių, išmokau kitokių žaidimų, bet vis dar esu tas pats žmogus. Ir jei vėl pasikartotų Kosovo situacija, pasielgčiau taip, kaip elgiausi tada. Viliuosi, taip būtų... Aš tikrai nepasikeičiau. Sėkmė atėjo, kai jau buvau gana brandus ir tiek patyręs, kad to pakako mano charakteriui ir mano vertybėms suformuoti. 

Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“.