Prieš šį interviu savo sielos ir susirašinėjimų draugui Olivier tapytoja Jolita ČESONYTĖ (55) buvo pažadėjusi: būsiu linksma ir pozityvi, tačiau spontaniška. Vėliau ji prisipažins: „Ilgai svarsčiau, ar pasakyti apie save tai, ko neafišuoju, ką ilgus metus bandau slėpti, – kitiems tai neturėtų būti svarbu.“ Tai, ką ji pasakė, iš esmės keičia daugybę dalykų. Ir paaiškina, kodėl menininkei taip svarbu kurti kiekvieną dieną. Turėti galimybę kurti.
Jolita, jūsų parodas Lietuvoje galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Kodėl?
Nemoku ir nenoriu savęs siūlyti, na, negaliu, ir viskas. Dažniausiai sakau „ne“. Nesu įsitikinusi, ar pavyks bent vieną darbą parduoti, o mokėti pinigų tiesiog už eksponavimą visai nenoriu. Nesu garsi menininkė, net nežinau, kiek iš tiesų yra geri mano darbai, todėl ramiai laukiu – jei kam nors bus įdomi mano kūryba, juk pasikvies.
Galima numanyti, kad kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose jums pateikė gerą pasiūlymą? Jūsų darbų paroda bus atidaryta Anykščių menų inkubatoriuje.
Prisipažinsiu, širdis suspurdėjo. Tai bus didžiulė paroda darbų, kuriuos sukūriau per pastaruosius trejus metus – nepaprastus, turtingiausius laisvės metus. Darbai nebus parduodami, nebent jų reprodukcijos, – tokia buvo mano sąlyga.