Jevgenijų Šukliną į amžinybę išlydėjo mirties dula Dovilė – prabilo apie pranašišką ženklą: „Pats mane pasikvietė“

„Pats žodis „dula“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia tarnaitę, patarnautoją. Šis žodis dažniausiai naudojamas kalbant apie moteris, kurios dalyvauja gimdymuose ir padeda abiem pusėms – ir motinai, ir kūdikiui – pereiti per sudėtingą atėjimo į šį pasaulį procesą. O mirties dulos veikla, galima sakyti, yra tarsi „gimdymas į kitą pusę“. Tai yra žmogus (ir juo jau nebūtinai turi būti moteris), kuris padeda mirštančiajam arba jau mirusiajam, o tiksliau jo sielai ir dvasiai bei artimiesiems, kurie išlydi velionį ir praeina visą skaudų gedėjimo procesą“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo D.Vitkevičiūtė.

Trys grupės mirties dulų

Kaip teigia Dovilė, mirties dulos yra skirstomos į tris grupes. Pirmoji dulų grupė padeda tiek mirštantiesiems, tiek jų artimiesiems susigyventi su mirties mintimi.

„Kaip ir gimties, taip ir mirties dulos yra skirstomos į tris grupes: „prieš“, „per“ ir „po“. „Prieš“ – tai dulos, kurios padeda mirštantiesiems nuo to momento, kai žmogus sužino, kad serga, pavyzdžiui, mirtina liga, ir jam reikia ne tik pačiam pasiruošti išėjimui, bet ir padėti tam pasiruošti artimiesiems. Tam tikra prasme šį darbą atlieka slaugytojos arba kunigai, o dabar kai kurios įstaigos jau yra įsivedusios naują – dvasinio asistento – etatą. Juk mirštančiam žmogui neužtenka, kad būtų pasirūpinta vien jo higiena, vaistais ar maistu. Dažniausiai jam sunkiausia būna rasti, su kuo atvirai pasikalbėti, nes artimieji neretai nežino, kaip bendrauti ar paklausti, pavyzdžiui, ar žmogus turi kokių nors paskutinių norų. Visi vengia šios temos, vis kartoja: „Oi, čia viskas bus gerai, tu pasveiksi.“ Tačiau kartais ta dirbtinė viltis, kai žmogus supranta, kad jam liko galbūt tik paskutinės dienos, gali būti netgi skausminga. Kadangi artimiesiems atvirai kalbėtis dažnai būna per daug sudėtinga, mirštančiajam kur kas lengviau atsiverti svetimam žmogui – mirties dulai“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo D.Vitkevičiūtė.

Antrajai grupei priklausančios dulos padeda mirštančiajam ramiai iškeliauti Anapilin.

„Taip pat yra mirties dulų, kurios ateina tik paskutinei nakčiai. Yra tam tikri fiziniai požymiai, rodantys, kad tai jau paskutinė naktis. Nuolat su mirštančiaisiais dirbantys žmonės tai atpažįsta iš tam tikrų dėmių ant kūno, pakitusio kvėpavimo bei kitų ženklų. Jos tiesiog būna kartu, palaiko erdvę, įneša ramybės ir žino, kaip elgtis nepasiduodant panikai. Amerikoje, pavyzdžiui, tokiems atvejams įstaigos netgi įdarbina arfininkes, kurios ateina ir groja mirštančiajam, nes tai labai nuramina“, – aiškino moteris.

Trečioji dulų grupė, kuriai save priskiria ir Dovilė, labiau padeda artimiesiems išgyventi netekties skausmą ir organizuoti atsisveikinimą.

„Po“ – tai dulos, kurios lydi visame procese jau po žmogaus mirties. Padeda organizuoti laidotuves, metines, teikia palaikymą gedėjimo laikotarpiu. Aš pati save labiau priskirčiau būtent šiai, trečiajai, grupei“, – teigė ji.

Kaip tapti mirties dula?

Pasak Dovilės, mirties dulų veikla remiasi tiek asmenine patirtimi, tiek specialiais mokymais, kurie suteikia žinių, kaip lydėti mirštantį žmogų.

„Anksčiau, gimties dula galėdavo būti tik moteris, kuri pati yra gimdžiusi. Tik tokiu atveju ji išties supranta, kas padeda ir kaip palengvinti procesą kitai moteriai, užuot remdamasi vien teorinėmis žiniomis. Šiandien būna ir slaugytojų, kurios pačios nėra gimdžiusios, tačiau padeda pritaikydamos iš vadovėlių įgytas žinias apie gimdymo procesą. Panašiai yra ir su mirties dulomis – geriausia, kai esi pats palydėjęs artimą žmogų“, – teigė pašnekovė.

Anot jos, asmeninis prisilietimas prie netekties suteikia visai kitokį suvokimą: „Tuomet kur kas giliau jauti situaciją nei tas, kuris tik iš psichologinių ar dvasinių vadovėlių mokėsi, kaip reikia kalbėtis ir kas iš tikrųjų guodžia. Visgi, jeigu žmogus turi pašaukimą būti šalia mirties akivaizdoje, nejaučia baimės ar atmetimo šiai temai, bet dar nėra nieko asmeniškai palydėjęs, tam sukurti specialūs kursai.“

Pašnekovė pasakojo, kad norintiems eiti šiuo keliu dabar suteikiamos visos galimybės įgyti reikiamų žinių.

„Šiuo metu Mirties dulų asociacija jau yra paruošusi išsamią mokymų programą. Jos metu mokomasi, kaip bendrauti su mirštančiuoju bei jo šeima, kaip padėti išeinančiam žmogui, kaip organizuoti atsisveikinimą ir kokie yra patys svarbiausi šio proceso akcentai“, – kalbėjo moteris.

Įgijusios pagrindus, mirties dulos pasirenka kryptį, kuri labiausiai atliepia jų pačių vidų ir talentus.

„Šioje srityje kiekviena atranda savo nišą. Suvokia, kuriame proceso etape jaučiasi tvirčiausiai ir kokius metodus gali pritaikyti. Pavyzdžiui, yra mirties dula Nora, kuri laidotuvių metu daugiausia remiasi terapiniais pokalbiais. Yra dulų, kurios atsisveikinimui kuria jautrius vaizdo filmus apie velionio gyvenimą. Aš dažniausiai padedu per muziką – per dainas, giesmes, pasakojimus ir palydėjimą per įvairius atsisveikinimo bei gedėjimo žingsnius“, – savo unikalų kelią atskleidė Dovilė.

Dovilės kelias į mirties dulos veiklą ir ritualai

Dovilės kelias į mirties dulos veiklą prasidėjo nuo ankstesnės patirties vargonininkaujant laidotuvėse, o galutinai pasuko šiuo keliu po tėvų mirties.

„Kažkada paauglystėje ruošiausi tapti vargonininke ir kurį laiką ja dirbau. Kadangi tokiame darbe automatiškai tenka dalyvauti ne tik mišiose, vestuvėse ar krikštynose, bet ir laidotuvėse, buvau išmokusi įvairiausių giesmių bei visų bažnytinių ritualų. Mirties dula tapau ir visu mirusiojo išlydėjimu pradėjau rūpintis po savo tėvelių mirties. Mano mama mirties patale uždraudė per jos laidotuves kviesti giedotojus – sakė, kad giedoti turime mes pačios: „Tik mano angelų choras gali giedoti.“ Taip pat ji neleido mums rengtis juodai. Kadangi mama buvo mezgėja, per laidotuves visa giminė apsirengėme spalvotais, jos pačios megztais drabužiais. Anūkai, proanūkiai ir visi kiti stovėjome kaip viena spalvota, marga giminė. Vėliau, per tėčio laidotuves, jau natūraliai nebekvietėme giedotojų – vėl pačios giedojome ir dainavome. Netrukus to paties ėmė prašyti draugai, kai mirdavo jų tėvai ar artimieji. Galiausiai ir svetimi žmonės pasiimdavo mano kontaktus bei ištikus netekčiai imdavo mane kviesti. Taigi mano tėvelių laidotuvės tapo ta sniego gniūžte, nuo kurios viskas ir prasidėjo“, – kalbėjo ji.

Mirties akivaizdoje, kai artimuosius slegia netekties skausmas, sumaištis ir nežinia, labiausiai trūksta vieno dalyko – ramybės. Būtent jos atnešimas į atsisveikinimo procesą yra esminė mirties dulos užduotis.

Kaip teigia dula Dovilė, tam, kad galėtum tapti atrama kitiems, pirmiausia privalai pats mirtį priimti kaip natūralią gyvenimo tėkmę.

„Savo veiklos pradžioje per laidotuves aš tiesiog giedodavau. Tačiau ilgainiui supratau, kad didžiausia mirties dulos misija – nuraminti. Kiekvienas šioje srityje dirbantis žmogus tai daro savaip, savais būdais. Man asmeniškai svarbiausia pačiai išlikti ramiai: tam daug meldžiuosi, medituoju, atlieku vandens ar kitokius dvasinius ritualus. Visų pirma, privalai pats spinduliuoti ramybe ir tvirtai tikėti, kad visa tai, kas vyksta, yra natūralu. Nors ir be galo sunku, bet natūralu. Juk lygiai taip pat yra ir per gimdymą. Jei gimdyvei skauda, ji kenčia ir verkia, o šalia esantis žmogus pats imtų panikuoti, jis niekuo nepadėtų. Taigi, kiekviena dula ieško savų būdų, kaip įnešti šviesos į atsisveikinimo procesą. Mano ramybė dažniausiai skleidžiasi per muziką – giesmes ir dainas“, – teigė pašnekovė.

Dovilė atskleidė, kad jos išlydėjimo programa yra kruopščiai apgalvota ir padalinta į tris prasmingas dalis, apimančias velionio praeitį, dabartį bei ateitį.

Apie praeitį: „Kartu su artimaisiais parenkame septynias dainas, atspindinčias žmogaus biografiją, mėgtą muziką ir jo stilių. Ieškome kūrinių, kurie asocijuojasi su vaikyste, jaunyste, meile, tėvyste, motinyste, profesija ar ryškiausiais asmeniniais bruožais. Taip sukuriamas savotiškas gyvenimo apdainavimas, jo peržvelgimas. Skambant muzikai rodau skaidres su atitinkamo gyvenimo etapo nuotraukomis. Tai be galo jautrus momentas, nes dainose atpažinus mirusįjį, iškyla patys gražiausi prisiminimai. Taip įsisąmonindami peržvelgiame visą gyvenimą: kas jame buvo svarbiausia, kas išlieka gyventi toliau kaip vertybinis pavyzdys ar vaikams perduoti genai. Būtent šiuo momentu žmonės dažniausiai išsiverkia, o tai per laidotuves yra gyvybiškai svarbu. Daug blogiau, jei ašaros neprasimuša ir žmogus tą skausmą lieka nešiotis tarytum akmenį ant širdies. Dainos padeda išsiverkti šviesiai, ramiai, žvelgiant į gyvenimo grožį ir už jį dėkojant, o ne priimant atsisveikinimą vien kaip tragediją.“

Apie dabartį „Ši dalis paremta septyniais Jėzaus žodžiais, ištartais ant kryžiaus. Jie simbolizuoja vidinius atsisveikinimo žingsnius, kuriuos kiekvienas turime žengti, kad išsiskirti būtų kuo lengviau. Pasakoju, ką tai reiškia, kas gedint padeda, o kas – trukdo, po to suskamba atitinkama giesmė. Žinoma, visada atsižvelgiu į žmonių įsitikinimus, jei netikintys artimieji prašo atsisakyti religinių motyvų, visuomet galiu žmogų jautriai išlydėti ir vien dainomis.“

Apie ateitį „Trečiojoje dalyje žvelgiame į tai, kaip gyvensime toliau. Kalbamės apie tai, kaip bendrausime su išėjusiuoju, kas vyksta su jo siela ir kaip galime vieni kitiems padėti net ir atsidūrę skirtingose upės pusėse.“

Savo praktikoje mirties dula dažnai pasitelkia ir dar du gilią prasmę turinčius atsisveikinimo ritualus.

Gėlių sėklų dovanojimas
„Laidotuvių dalyviams išdalinu gėlių sėklų. Sėkla yra mirtį ir prisikėlimą sujungiantis simbolis. Tam, kad gėlė išaugtų, sėkla turi apmirti: prarasti savo pradinę formą, išnykti. Lygiai taip pat yra ir su žmogaus sąmone – kad galėtų persikelti į aukštesnį dvasinį lygmenį, fizinis kūnas turi mirti. Tai panašiai kaip astronautas, kuris atlikęs misiją tiesiog nusiima skafandrą. Išdalinusi sėklytes, paprašau jas pasėti mirusiojo atminimui, kad visa tai, kas jo gyvenime buvo gražiausia, galėtų toliau žydėti ir gyventi. Ši simbolika žmonėms labai padeda lengviau suprasti ryšį tarp mirties, prisikėlimo ir tolimesnio gyvenimo.“

Žvakučių ritualas
„Išdalinusi susirinkusiems žvakutes, paprašau kiekvieno įvardinti du dalykus. Pirmiausia – už ką mirusiajam yra labiausiai dėkingi. Dėkingumas nepaprastai stipriai gydo atsisveikinimo skausmą. Mes dėkojame už žmogaus gyvenimą, už tai, kad jis apskritai buvo su mumis ir kad dabar lieka kartu kitokia, dvasine forma. Antrasis dalykas – ko kiekvienas norėtų jam palinkėti šio simbolinio „gimimo danguje“ proga.“

Susitaikymas su netektimi ir gyvenimas toliau

Paklausta, kas po netekties sunkiausia – suvokti, kad žmogaus nebėra, ar galvoti, kaip reikės gyventi toliau, pašnekovė teigė, kad visiškai susitaikyti dažniausiai taip ir nepavyksta. Visgi, pasak jos, kur kas svarbiau atrasti naują santykį su išėjusiuoju – per prisiminimus, vidinį dialogą ir išlikusį emocinį ryšį.

„Suvokti, kad žmogaus nebėra, dažniausiai mums taip iki galo ir nepavyksta. Pavyzdžiui, jau šešeri metai, kai mano mamytė yra mirusi, bet jeigu man kažkas nutinka, automatiškai griebiu telefoną norėdama jai paskambinti ir viską papasakoti. Tai rodo, kad mūsų protas niekada iki galo su tuo nesusitaiko. Bet tada sau pasakau: „Aha, vadinasi, man reikia paskambinti mamai.“ Ir aš mintyse jai tiesiog papasakoju, kaip viskas vyko, įsivaizduoju, ką ji galėtų man patarti. Kartais paprašau, kad ji mane aplankytų sapne, padėtų apmąstyti situaciją, o jeigu tai labai sudėtingas gyvenimo etapas, sakau: „Oi, mama, man reikės tavo pagalbos, tu čia man iš viršaus pavadovauk, pažiūrėk, kur tie sprendimai.“ Ir ta pagalba išties ateina – ar per kitą žmogų, ar per sapnus... O jei pasakau, kad labai pasiilgau, ji ateina į sapną ir mes apsikabiname“, – kalbėjo ji.

Moteris tvirtai tiki, kad nors artimojo netektis atveria gilią ir neužpildomą tuštumą, žmogus galiausiai atranda savyje jėgų gyventi toliau.

„Kaip gyventi toliau, labai priklauso nuo situacijos. Jeigu miršta senelis ar močiutė, kuriems 90 metų, paprastai iš fizinės ar materialinės pusės artimiesiems tai nebūna tragedija. Jų vaikai ir anūkai jau užaugę, susikūrę savo gyvenimus. Juos labiau paliečia pats ilgesys. Kai mirė mano mama, kartą mano dukra paklausė: „Tai kas dabar bus mano autoritetas? Nes močiutė visą laiką juo buvo.“ Aš jai ir atsakiau: „Tegul ji išlieka autoritetu ir toliau, tik dabar bendrausi su ja kitaip, prisiminsi jos pavyzdį.“ Žinoma, situacija visiškai kitokia, jeigu miršta jaunas žmogus ir lieka maži vaikai, paskolos. Jeigu, tarkime, buvo pradėtas statyti namas, tenka priimti sprendimus – ar statybas tęsti, ar ieškoti kitų išeičių. Tokiais atvejais atsakymų į klausimą „kaip gyvensiu toliau?“ ieškoti kur kas sunkiau ir aktualiau. Tačiau visų gyvenimai kažkaip susidėlioja. Kaip byloja liaudies išmintis: „Nepakeičiamų žmonių pilnos kapinės.“ Gyvenimas tęsiasi, reikalingi sprendimai atsiranda, o galbūt pagalba ateina ir iš dangaus“, – mintimis dalijosi ji.

Paklausta, ar darbas šioje srityje pakeitė jos požiūrį į gyvenimo pabaigą, ji atsakė: „Iš tikrųjų, mano požiūris į mirtį jau seniai buvo susiformavęs. Galbūt sunkiau tiems žmonėms, kurie netiki pomirtiniu gyvenimu, kuriems atrodo, kad išjungė šviesą – ir viskas baigta. Aš ir anksčiau maniau, kad tai yra tik vieno gyvenimo pabaiga ir kitokio gyvenimo pradžia. Vis dėlto, šis požiūris susvyravo per tėčio mirtį. Ji buvo staigi ir daug skausmingesnė už mamos netektį. Mama ilgai sirgo, kankinosi, todėl mirtis jai atnešė palengvėjimą. O štai tėtis niekuo nesirgo, buvo kupinas jėgų. Tada man prasidėjo panikos priepuoliai ir, nepaisant mano požiūrio į mirtį, šią netektį išgyvenau labai skausmingai. Tačiau ši patirtis mane išmokė geriau suprasti gedinčius žmones, suvokti, kad jie gali išgyventi pačių įvairiausių psichologinių būklių. O tai, kas tąkart padėjo man pačiai, dabar galiu patarti ir kitiems.“

Tiesa, moteris pripažįsta, kad mirtis jos, skirtingai nei daugelio, visai negąsdina.

„Pasakyčiau netgi taip: aš greičiau jos laukiu, nei bijau paties perėjimo. Žinoma, jei sakyčiau, kad visiškai nebijau mirties, tikriausiai meluočiau, nes kiekvieno žmogaus išgyvenimo instinktas yra pats stipriausias. Tačiau kuo daugiau dirbu šioje srityje ir kuo labiau ja domiuosi, tuo didesnis kyla smalsumas – kaipgi ten viskas atrodys. Žmonės prisikuria visokiausių baimių, pavyzdžiui, bijo mirti skausmuose, bet aš to nejaučiu. Vietoj baimės man kyla tik smalsumas – toks pat, kaip ir prieš kiekvieną naują kelionę, kai nusiperki bilietą ir tau be galo įdomu, kas tavęs laukia, kas tave ten pasitiks", - kalbėjo mirties dula.

Atsigavimas po slogių emocijų

Nuolatinis susidūrimas su mirtimi, žmonių skausmu ir netektimis reikalauja didžiulės dvasinės stiprybės. Kaip pasakoja Dovilė, emocinis krūvis po atsisveikinimo su velioniu būna labai skirtingas, o kartais svetimam skausmui nuplauti prireikia ne tik laiko, bet ir specialių dvasinių praktikų.

„Viskas labai priklauso nuo pačių laidotuvių. Jeigu išlydimi garbaus amžiaus senoliai, kurie jau buvo pasiruošę išeiti, o jų artimieji – juos paleisti, tokia mirtis priimama natūraliai. Būna, kad kartais tiesiog uždarau duris ir jau kitą dieną nebeatsimenu nei velionio vardo, nei pavardės – viskas kažkaip natūraliai pasimiršta“, – atviravo moteris.

Tačiau visai kiti išgyvenimai aplanko susidūrus su netikėtomis tragedijomis.

„Jeigu tenka išlydėti savižudžius, ar, pavyzdžiui, kartu žuvusius vyrą ir žmoną... Tokiose laidotuvėse be galo sunku matyti vaikus, tą pačią dieną netenkančius abiejų tėvų. Taip pat, kai miršta jaunas ar gerai pažįstamas žmogus, emocinis krūvis tampa kur kas didesnis. Būna, kad po tokių laidotuvių dar kelias dienas vaikštau tarsi „maišu trenkta“, – neslėpė pašnekovė.

Paklausta, kaip pavyksta atsikratyti šio slogaus jausmo, Dovilė atskleidė turinti savų būdų dvasinei ramybei atgauti: „Tada dažniau dalyvauju Šv. Mišiose, stengiuosi daugiau laiko praleisti vandenyje ar tiesiog ilgai stoviu po dušu, mintyse prašydama, kad vanduo nuplautų visą tą sunkumą. Taip pat atlieku vadinamuosius energetinius nukirtimus – paprašau, kad mirusysis tiesiog eitų savo keliu ir nebesiurbtų iš manęs energijos, nes man darosi per sunku.“

Visgi, ilgametė patirtis padeda į šią veiklą pažvelgti iš kitos perspektyvos.

„Kuo ilgiau su tuo dirbu, tuo darosi lengviau. Tai galima palyginti su chirurgo profesija, jis juk kasdien mato kraują, lūžius, kenčiantį žmogų, bet jis turi instrumentus, kuriais gali jam padėti. Taip ir čia – po laidotuvių dažniausiai lieka džiaugsmas ir pasididžiavimas, kad tu kažkam padėjai, palengvinai netekties skausmą ir patį gedėjimo procesą“, – kalbėjo ji.

Jevgenijaus Šuklino išlydėjimas į amžinybę

Gegužės pabaigoje Lietuvą sukrėtė be galo skaudi žinia – eidamas 41-uosius metus mirė Seimo narys Jevgenijus Šuklinas. Ši netikėta netektis giliai palietė ne tik jo artimuosius, bet ir visą bendruomenę. Į paskutinę kelionę velionį palydėjo ir artimą ryšį su juo turėjusi Dovilė Vitkevičiūtė.

Jevgenijaus ir Dovilės keliai susikirto per profesinę veiklą.

„Aš dirbu Visagino kultūros centre, o jis buvo miesto politikas, tad susitikdavome praktiškai kiekviename renginyje. Vėliau, kai tapo Seimo nariu, jis ir toliau kviesdavo mane į įvairius su Visaginu susijusius minėjimus. Jevgenijus visada ragino mane aktyviau įsitraukti į visuomeninę veiklą, drąsino prisijungti prie bendruomeninių iniciatyvų“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Šiltais žodžiais apie velionį atsiliepianti D.Vitkevičiūtė neslėpė, kad atsisveikinimas su juo tapo itin sunkiu emociniu išbandymu: „Jis buvo be galo šiltas, pozityvus ir labai charizmatiškas žmogus, kuris aplinkiniams palikdavo neišdildomą įspūdį. Jei kartą su juo susipažinai – taip lengvai nebepamirši. Išlydėti jį man buvo neapsakomai sunku.“

Dovilė pasakojo, kad iškart po J.Šuklino mirties susapnavo jautrų sapną, kurį priėmė kaip paties Jevgenijaus prašymą padėti – pagiedoti jo laidotuvėse: „Tame sapne mes abu stipriai verkėme. Supratau tai kaip kvietimą, todėl į laidotuves nuvažiavau giedoti ne artimųjų prašymu, o tarsi pakviesta jo paties per sapną. Tai suteikė išlydėjimui visai kitokią, gilesnę prasmę. Nuvažiavus velionio artimieji labai apsidžiaugė, ir mes giedojome.“

Net ir po laidotuvių Jevgenijus dar aplankė moterį sapnuose: „Praėjus savaitei susapnavau, kad jis labai greitai nuvažiavo automobiliu, o aš paskui jį nebesuspėjau. Galima sakyti, kad tas atsisveikinimas su juo man tęsėsi visą savaitę.“

Anot Dovilės, giedant laidotuvėse buvo be galo sunku atsiriboti nuo asmeninių išgyvenimų: „Emocijas palikti už durų buvo labai sunku, juk pažinojau ir jį patį, ir jo šeimą, draugus. Jevgenijaus išlydėti susirinko visas Visaginas. Mačiau ir pažįstamus politikus, ir bičiulius. Jo mirtis sukrėtė daugelį, ji palietė visą miestą. Tai buvo jaunas žmogus, pradėjęs tiek daug darbų, kurių, deja, nespėjo užbaigti. Jo noras padėti Visaginui, paprastiems žmonėms, sportininkams ir vaikams buvo nepaprastai stiprus. Jis buvo tikrai išskirtinė asmenybė – tiek savo gyvenimu, tiek biografija, tiek nuveiktais darbais. Man tai tapo labai stipria ir emociškai sunkia patirtimi.“

Būtent po Jevgenijaus laidotuvių moteriai prireikė net savaitės, kad atgautų ramybę ir sugrįžtų į įprastą gyvenimo ritmą: „Kažkaip visą tą laiką jaučiau, tarsi jis vis dar eitų man iš paskos. Jaučiau, kad jis – žmogus, kuris dar tikrai turėjo ką pasakyti. Vis matydavau jį mintyse, nešiojausi didžiulį sunkumą.“