Savame kieme pranašu nebūsi. Juk dažnai galima išgirsti, kad menininkas ar mokslininkas pirmiau pripažįstamas pasaulyje, o tada ir Lietuva į jį atkreipia dėmesį. Taip nutiko ir operos solistei sopranui Vidai MIKNEVIČIŪTEI (41), dainuojančiai daugelyje pasaulio salių, tačiau mūsų publika ją atranda tik dabar.
Esame Kauno valstybinėje filharmonijoje: žinau, kad šiam istoriniam pastatui turite ypatingų sentimentų.
Čia užaugau: pažįstamas kiekvienas kampelis ir visi užkulisiai. Nors tėvų namai Aleksote, gatvelės nuo Juozo Naujalio muzikos gimnazijos iki filharmonijos saugo tūkstančius mano pėdsakų. Jei ir nekoncertuodavome, jei ir nepasirodydavau su vaikų choru, čia praleista šimtai vakarų, klausantis profesionalių atlikėjų.
Mano muzikalumą tėvai ir vaikų darželio pedagogai pastebėjo labai anksti, tačiau į profesionalųjį dainavimą pasukau gerokai vėliau: dešimt metų grojau fortepijonu, manydama, kad mano kelias – pianistės, paskui mokiausi dirigavimo ir chorvedybos, galiausiai Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje studijavau vokalą ir tapau soliste. Chore dainavau antruoju altu, ir man niekada nepasidavė aukštos natos, tačiau balsas laikui bėgant „persikvalifikavo“ taip, kad esu sopranas.
Taigi su šiuo tarpukario moderno statiniu susijusios pačios gražiausios emocijos, išskyrus vieną liūdną pastarųjų dienų atsitikimą: kai po ilgalaikių gastrolių Australijoje, prasukdama pro savo namus Vokietijoje, grįžau į gimtąjį Kauną, šioje filharmonijoje nebesutikau itin šviesaus žmogaus – Kauno valstybinio choro meno vadovo ir dirigento Petro Bingelio. Koronavirusas iš mūsų atėmė šį talentą...