Jimas Jarmuschas po filmo „Patersonas“ premjeros Kanuose: „Patys renkamės savo kelią“
„Man labai sunku kalbėti apie savo filmus“, – ne kartą yra sakęs žymus amerikiečių režisierius, scenaristas, aktorius, kompozitorius Jimas Jarmuschas („Išgyvena tik mylintys“, „Sulaužytos gėlės“, „Kava ir cigaretės“). Ir tai jis keletą kartų pakartojo šių metų Kanų festivalyje.
Kanuose rodomi net du jo filmai: minimalistinė drama „Patersonas“ ir dokumentinis pasakojimas apie pankroko grupę „Gimme Danger“ ir jos lyderį Iggy Popą.
„Patersonas“ pasakoja apie autobuso vairuotoją (vaid. Adamas Driveris), kurio vardas Patersonas ir kuris gyvena Patersone, mieste Naujajame Džersyje. Jis ne tik vežioja keleivius ir bent kartą per dieną pamato dvynius, o vakare prie baro pririša šunį, bet ir rašo eilėraščius.
Rodos, tarpusavyje nederantys vairuotojo darbas ir poezija – esminiai filmo varikliai. Kiekviena Patersono diena tokia pat, tačiau kartu ir labai skirtinga. Žiūrovo užduotis, įžvelgti tuos skirtumus ir atrakinti Patersono personažą, suvokti, ką šį kartą nori pasakyti J.Jarmuschas.
Beje, Patersonas turi ne tik šunį, bet ir merginą Laurą (vaid. Golshifteh Farahani), kuri ne ką mažesnė keistuolė už įprastus J.Jarmuscho personažus. Laura neturi darbo, laiką leidžia dekoruodama namus juodos ir baltos spalvos kombinacijomis, gamina vegetariškus patiekalus ir svajoja.
O jos didžiausia svajonė, arba viena iš didžiausių svajonių – tapti kantri atlikėja. Patersone slypintį poetą sunaikinti pasikėsina jaunosios poros šuo, ne ką mažiau svarbus filmo veikėjas. Iš tikro jis vienintelis ir įneša į filmą šiek tiek dramos, bando išbalansuoti filmo kasdienybę. Tuomet Patersonas ima dar akyliau stebėti ženklus.
Jau ne kartą raudono kilimo fobija skundęsis A.Driveris nejaukiai jautėsi ir blyksint Kanų fotografų būriui, nenoriai, jų prašomas, nusiėmė akinius nuo saulės. Atrodė, kad išties jis geriau sėdėtų rūsyje ir rašytų eilėraščius, nei J.Jarmuscho pašonėje pozuotų fotografams, bendrautų su žurnalistais.
Kas gi lėmė, kad pagrindinis vaidmuo atiteko Adamui Driveriui („Alkanos širdys“, „Pėdsakai“, „Groja Liuvinas Deivisas“)? Jimas Jarmuschas atsako į klausimus.
Kam gi daugiau duoti autobuso vairuotojo (angl. driver) vaidmenį? O jei rimtai, tiek Adamas, tiek Golshifteh savo vidumi labai panašūs į personažus, kuriuos sukūrė „Patersone“. Adamas – buvęs jūrų pėstininkas, kuris vėliau baigė vaidybos studijas. Su juo buvo lengva ir įdomu dirbti, nes turėdamas tokią, rodos, nesuderinamą patirtį, jis dvejopai suvokia pasaulį. Jis laužo klišes, kas man tiek gyvenime, tiek kine yra labai svarbu.
Tad savo pasirinkimu nė karto nesudvejojau. Referencijų, kad personažas yra buvęs karininkas, beveik nėra, bet akylūs žiūrovai turėjo išvysti vieną nuorodą, padėjusią sutapatinti aktorių su personažu. Tai nebuvo vienas iš tikslų. Tačiau kario ramybė Adamo kuriamam personažui buvo labai svarbi. Adamas toks nuostabus, kad dažnai pagalvodavau: „O ne, jam ir vėl šiandien reikės su manimi dirbti.“
+1Ar sunku buvo dirbti su šunimi?
Ne, nes jis, tiksliau ji, moka labai gerai improvizuoti. Ji puikiai susidorojo su užduotimi suvaidinti kitos lyties personažą. Garantuoju, kad to nepastebėjote.
Apie ką šis jūsų filmas?
Man labai sunku pasakyti, apie ką mano filmai. Keliais sakiniais supažindinu žiūrovą su tuo, ką jis matys filme, tačiau labai nemėgstu sinopsių, ilgų aprašymų. Žiūrovas pats viską turi suprasti. Ir kiekvienam filmai yra apie skirtingus dalykus. Tad nesinori klaidinti žiūrovų, piršti jiems savo nuomonės.
Ar lengvai parinkote filmui tinkamą muziką?
Klausausi labai daug įvairiausios muzikos – nuo Etiopijos 7 dešimtmečio dainų iki hip hopo ar klasikos. Kurdamas šį filmą jau žinojau, kad naudosiu elektroniką, kad pagrindiniu instrumentu bus sintezatorius. Ambientas labai tiko minimalistinės stilistikos filmui.
Kodėl dėmesio centre Patersonas?
Tai industrinis miestas, kuriame buvo labai didžiulis tekstilės fabrikas. XIX amžiuje čia atvykdavo itin daug emigrantų iš viso pasaulio. Jame po 13 valandų 6 dienas per savaitę dirbdavo net vaikai, tad kilo nepasitenkinimas, anarchistų judėjimai, maištai. Žinoma, jie buvo nugesinti. Tačiau tuo šis miestas man buvo svarbus: puiki terpė gimti iš kasdienybės atsirandančiai poezijai.
Kieno eilėraščius girdime filme, skaitome ekrane?
73-ejų iš Ohajo kilusio Rono Padgetto. Jis mano labai mėgiamas poetas. Eilėraščiai, kuriuos rašo Patersonas, sukurti specialiai šiam filmui.
Kuo panašūs filmai, kuriuos šiemet pristatote Kanuose?
Kaip ir sakiau, man išties sunku kalbėti apie savo filmus. Tačiau tiek „Patersonas“, tiek „Gimme Danger“ teigia, kas mes patys pasirenkame savo kelią, savo likimą. Patersonas pats pasirinko vairuoti autobusą ir rašyti eilėraščius, niekas jo nevertė to daryti.
Klausimas Adamui Driveriui: Jūsų personažas gan statiškas. Rodosi, kad didžiausia užduotis – būti klausytoju. Ar jums nebuvo nuobodus šis vaidmuo?
Tikrai ne. Taip, klausausi darbe besiskundžiančio kolegos, namie – merginos, bare – barmeno ir pan. Tačiau man, kaip aktoriui, buvo labai svarbu tinkamai reaguoti į tai, kas yra sakoma. Kitas dalykas – eilėraščiai. Aš juk autobuso vairuotojas, kuris rašo poeziją lyg dienoraštį. Filmui buvo labai svarbi intonacija, kuria skaitau tai, ką parašau. Tad turėjau ją atrasti, išjausti. Su Jimu dirbti tikrai nėra nuobodu, nes jis užduoda klausimus ir nepateikia jokių atsakymų.
Klausimas Golshifteh Farahani: Ką jums reiškia dirbti su Jimu Jarmuschu?
Visuomet svajojau tapti muzikante. Taip nutiko, kad greta muzikos atsirado aktorystė, kuriai atidaviau visą save, pašvenčiau jai savo gyvenimą. Dažnai savęs klausdavau, kodėl, ar nepadariau klaidos? Kai Jimas savo filme pasiūlė vieną pagrindinių vaidmenų, supratau, kad tai kaip visatos ženklas. Gavau patvirtinimą, kad einu teisingu keliu. Ir nuo to laiko nebeabejoju savo pasirinkimu. Tad darbas su Jimu, kuris nuo paauglystės yra mėgiamiausias mano režisierius, mano buvo be galo svarbus, prilygstantis stebuklui.