Kiek daug gali tilpti žmoguje – šviesos, gerumo, pareigos, pagarbos ir meilės. Ne vienas apie tai galvojo atsisveikindamas su vienu iš paskutinių Dzūkijos partizanų, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriumi Juozu JAKAVONIU-TIGRU (1925–2021). Tikroji šio žmogaus didybė buvo ne aukšti postai, o meilė ir darbas vardan Lietuvos. Todėl ir jo jaunėlė dukra Angelė Jakavonytė (62) prieš laidotuves prašė velionį pagerbti aukomis, kurios padėtų suremontuoti istorinį partizanų bunkerį: „Tėvelis iki paskutinės dienos stengėsi, kad ateities kartos žinotų Lietuvos laisvės kovų istoriją.“
„Buvau tokia tikra, kad tėvelis grįš iš ligoninės pasveikęs... Jis juk visą gyvenimą buvo kovotojas, niekada nepasidavė. Bet jo plaučiai buvo pažeisti dar tada, kai vergavo vario kasyklose Sibire. Jau prieš daug metų gydytojai stebėjosi, kaip apskritai žmogus su tokiais plaučiais gali gyventi.
Koronavirusas buvo stipresnis...“ – atsisveikindama su šią vasarą 96-ąjį gimtadienį pasitikusiu tėčiu liūdėjo dukra. Ypatingą – Lietuvos kariuomenės – dieną miręs Merkio rinktinės partizanas palaidotas gimtojo Kasčiūnų kaimo kapinaitėse.