Įprasta sakyti, kad vokietis Johannas Sebastianas BACHAS (1685–1750) – geriausias iš geriausių, kad tokią muziką gali kurti tik dievai. Pritariame, nes iš mitologijos žinome, jog ne visi dievai buvo dangiški.
VISI MES ŽMONĖS. Bachas labai mėgo muziką, tačiau taip pat mylėjo moteris ir žinojo, ką reiškia kova už būvį. Kadaise pėstute įveikė puspenkto šimto kilometrų nuo Arnštato iki Liubeko, kad išgirstų vargonininką Dieterichą Buxtehude’ą. Bet kai šis pasiūlė savo pareigas (jei jaunuolis ves kurią nors iš jo dukrų), Bachas paspruko – nepatiko jam tos panelės.
GYNYBA. Kai vienas po kito mirė abu Johanno tėvai, jį globojo ir muzikos mokė vyresnysis brolis vargonininkas. Vaiką sukrėtė ne tik tėvų mirtis – jį traumavo mokyklos. Bacho biografai vienoje aptiko mokytoją sadistą, kitose iš mokinių tyčiojosi bendraklasiai. Johannas, retai kada lankęs pamokas, vis dėlto išmoko duoti atkirtį. Kai vėliau jis savo orkestro fagotininką išvadino ožiu, o šis ėmė grasinti įžeidėjui elegantiška lazdele, Bachas išsitraukė durklą ir konfliktas baigėsi teismo salėje.