Jolanta Blažytė: „Iš manęs mokykloje niekas nesityčiojo“

– Ar jūsų vaikai ar jūs pati esate patyrusi patyčių? Kaip su tuo kovoti?

– Žodis „kovoti“ čia netinka. Reikia ugdyti tokius vaikus, iš kurių nesityčioja. Tai ir galima pasiekti per vaikų socialinio bei dvasinio intelekto ugdymą. Niekada niekas nesityčios iš tų vaikų, kuriems jų asmeninė savirealizacija ir tikslai bus svarbesni už aplinkinių pašaipas. Jei kas ir bandys tyčiotis, bet jei nebus kreipiamas dėmesys, tai tiesiog agresoriui greitai nusibos šis rezultato neduodantis veiksmas.

Asmeniškai iš manęs mokykloje niekas nesityčiojo, nors turėjau daugybę kompleksų. Manau, dėl to, kad mano stiprybės bendramoksliams buvo įdomesnės nei mano kompleksai. Buvau stipri matematikė, literatė, todėl su manimi buvo įdomiau bendrauti nei tyčiotis. Jau vien dėl to, kad per kontrolinius duodavau nusirašyti, padėdavau išspręsti uždavinius. Be to, mokėjau viskuo dalintis, išklausyti, suprasti.

Kita kryptis, kurios pagalba būtų eliminuotos patyčios, – tai griežtos disciplinos ir taisyklių įvedimas kiekvienoje mokykloje. Žinau, kad Vakarų šalių privačios mokyklos turi tokias patirtis. Ten net už kiekvieną netinkamą repliką bendraklasio atžvilgiu vaikas gali būti pašalintas iš mokyklos.

Buvau stipri matematikė, literatė, todėl su manimi buvo įdomiau bendrauti nei tyčiotis.

Tuo tarpu mūsų mokyklose pedagogai lenkia nugaras prieš kiekvieną mažąjį agresorių vien dėl to, kad jis švietimo įstaigai atneša mokinio krepšelio pinigus. Ir, žinoma, dėl to, kad švietimo ministerija, užuot sutvarkiusi šią problemą, numetė mokykloms idėją apie sunkių paauglių integraciją. Nors nei pedagogai, nei juolab mokiniai nelabai žino, su kuo ta „integracija“ yra valgoma ir ką su ja daryti. Asmeniškai man norėtųsi, kad mano vaikai į mokyklą eitų mokytis, o ne užsiminėti visokiomis integracijomis.

Iš kitos pusės – patyčios turi ir vieną gerą pusę, t. y. ugdo vaiko atsparumą aplinkai. Jei su šakėmis ginsime tuos vaikus, iš kurių pasityčiojo, tai problema bus išspręsta tik laikinai. Iš tokių vaikų ir išauga piliečiai, kurie visada tik ir laukia, kad kažkas visada juos apgins nuo visų gyvenimo negandų. Tokie piliečiai ir tampa grobiu visokiems politikoje siekiantiems įsitvirtinti „gelbėtojams.“

Todėl svarbiausia – ne kovoti su patyčiomis, bet ugdyti joms atsparius ir stiprius vaikus, t. y. savo gyvenimo šeimininkus, o ne kompleksuotų agresorių aukas.  

– Daug kritikuojate švietimą Lietuvoje. Kas labiausiai nepatinka ir kodėl? Kažkada svajojote ir apie galimybę įsteigti savo mokyklą. Austėjos Landsbergienės patirtis rodo, kad tai taip pat gali būti sėkmingas verslas?

– Tokia mokykla jau atidaryta. Kėdainių gimnazijoje vaikai penktadieniais mokosi pagal sėkmės ir lyderystės programą, pati esu tos programos bendraautorė ir mecenatė.

Programos esmė – ugdyti vientisą asmenybę, t. y. keturias jos dalis: fizinį, emocinį, protinį bei dvasinį intelektus. Tuo tarpu įprastose mokyklose ugdoma tik viena dalis – protinis intelektas, na, ir dar šiek tiek fizinis, kiek tai pavyksta per kūno kultūros pamokas. O emocinis bei dvasinis poliai visiškai atmetami. Todėl ir išauga vaikai, nepažindami savo emocijų, savo vidinio pasaulio, nemokėdami bendrauti, pasiduodantys įvairioms manipuliacijoms, draskomi vidinių baimių ir kalčių.

O kur geriausia nuo viso šio košmaro pasislėpti? Žinoma, kad kvaišaluose ir svaigaluose. O kaip geriausia paslėpti savivertės trūkumus? Žinoma, kad geriausia pasityčioti ir pažeminti šalia esantį. Būtent dėl savęs ir kitų nepažinimo ir nepriėmimo ir gimsta tokie reiškiniai, kaip narkomanija, alkoholizmas, smurtas, patyčios.

Labai skeptiškai žvelgiu į visokias programas, skirtas kovai su patyčiomis ar kvaišalais. Kaip galima kovoti su tuo, kas vaikui duoda saugumą ar patvirtina jo vertingumą?

Reikia ne kovoti su pasekmėmis, o ugdyti vaikų emocinį ir socialinį raštingumą, kas leistų susivokti, kad galima pasaulyje veikti aktyviai bei drąsiai ir nesislėpti nei po kvaišalais, nei po raminančiomis piliulėmis. Ir kad savo vertę galima pajausti per savo tikslų siekimą, o ne per aplinkimių žeminimą.

Tikslų siekimas, savo gyvenimo prasmės suvokimas ugdomas per dvasinį intelektą. Tačiau paklauskite bet kurio vaiko, kokiu tikslu jis mokykloje mokosi įvairiausių dalykų. Atsakymas bus maždaug toks: „Liepė tėvai, mokytojai. Reikia pažymio, kad nepadaryčiau gėdos mokyklai, tėvams... Kad įstočiau į universitetą ir nebūčiau šlavėju...“.

Žodžiu, mokosi tam, kad įvykdytų aplinkos valią, o ne savo poreikius. Ir ne tam, kad atskleistų savo potencialą, kurį turi kiekvienas žmogus. Todėl ir išauga šiuolaikinėje mokykloje protingi vaikai, prifarširuoti įvairiausios nenaudotinos informacijos, tačiau, kaip asmenybės, labai pažeidžiami, neatsparūs aplinkai, susigūžę, tarsi iš anksto laukdami gyvenimo smūgių.

Iš tokių vaikų nebus lyderių – nei versle nei politikoje. Stoję prie valstybės vairo jie tiesiog nežinos, ką daryti, nes žinojimas – tai ne tik loginis mąstymas ar užsienio kalbų mokėjimas. Žinojimas – tai aukštas sąmoningumas, platus mąstymas, intuicija, laisvė nuo asmeninių apribojimų.

Pažiūrėkime, kaip šiuo metu yra valdoma valstybės ekonomika. Nesinaudojama netgi loginiu mąstymu – viskas baigiasi pradinių klasių aritmetika: iš vieno atimsime, kitam duosime. Duosime tam, kuris labiausiai pavydi ir kuris garsiausiai šaukia. Manau, jei švietimo sistema nesiorientuos į vaikų, kaip būsimų ateities lyderių, aukštesnio sąmoningumo ugdymą, tai tokia varguoliškoji ekonomika ilgai išliks valstybės pamatu.

– O ką daryti, kad tos savybės atsirastų?

– Faktas, kad tokias savybes gali ugdyti tie, kurie jas patys turi. Ne veltui sakoma, kad vaikai yra juos supančių suaugusiųjų mąstymo, elgsenos veidrodis. Todėl pirmiausia reiktų, kad su vaikais dirbtų tie pedagogai, kurie žino, kaip tai padaryti.

Mūsų įsteigtoje lyderystės mokykloje kartą per savaitę atvažiuoja kviestiniai lektoriai, kurie turi kur kas pažangesnę vaikų ugdymo koncepciją, nei siūlo švietimo sistema. Be to, ir toje pačioje mokykloje dirbantys mokytojai sparčiai keičia savo požiūrį į vaiko poreikius. Reikia tik tos jėgos, kuri sujudintų nuo problemų pūliuojančią švietimo sistemą. Bet kol švietimo ministrė TV ekranuose ašaroja apie tai, kaip pati nesusitvarko su savo asmeninėmis problemomis, tokios jėgos iš aukščiausio lygmens tikrai nebus.

Belieka gelbėtis patiems. Ką geriausio galima padaryti šioje, rodos, beviltiškoje situacijoje? Remdamasi savo asmeniniu pavyzdžiu, galėčiau pasakyti, kad pirmiausia – netrukdyti vaikams augti ir mylėti juos su visais jų trūkumais.

Kai žiūriu į savo jaunesniąją dukrą, man atrodo, kad mūsų vaikai jau gimsta protingesni ir išmintingesni už mus pačius. Dukra nė karto iš tėvų negirdėjo žodžio „reikia“ ar „privalai“. Ji tarsi pati žino, ką reikia daryti, Ji daug ir atsakingai  mokosi, lanko muzikos mokyklą, šokius, lyderystės mokyklą, yra aktyvi visuose konkursuose ir projektuose. Be to, anksti keliasi, ryte sportuoja, sveikai maitinasi.

Pedagogai sako, kad gerai ją išauklėjome, bet iš tiesų mes jos neauklėjome visiškai. O ką dėl jos padarėme geriausio – tai neterorizavome visokiais moralais ir nurodymais.

Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ vykdo kampaniją „Patyčių muziejus“. Kviečiame visus suaugusiuosius padėti išklausyti vaikus. Šiuo metu „Vaikų linija“ gali atsiliepti į 1 iš 7 vaikų ar paauglių skambučių. Apsilankykite interneto svetainėje www.patyciumuziejus.lt ir paaukokite „Vaikų linijai“, kad kuo daugiau vaikų būtų išklausyti, sulauktų pagalbos ir patyčios virstų istorija.