Jolanta Butkevičienė: kas slypi už įvaizdžio?
Žurnalistė Jolanta Butkevičienė ne iš tų, kuriems patogiau šį tą nutylėti. Praėjusį rudenį po Sausio 13-osios įvykius juodinančios laidos, parodytos per vieną jos Lietuvoje vadovaujamo holdingo retransliuojamą Rusijos kanalą, ji ryžtingai atsistatydino. Po kelių nedarbo mėnesių – naujas etapas: Žemės ūkio ministerija, ministro patarėja.
Pamenu, pasakėte, kad jaučiate moralinę atsakomybę, nors jokios tiesioginės jūsų kaltės nebuvo. „Moralinė atsakomybė“ – Lietuvoje išvis nebevartojama sąvoka, nes net susitepę valdžios žmonės savo noru nė už ką nepalieka postų. Ar buvo tokių, kurie tikino: „Nekvailiok!“?
Žinoma, buvo. Kai kam atrodė keista – juk tokioje vartotojų visuomenėje neįprasta atsisakyti gerovės, kurią garantuoja postas. Ir dar savo noru. Tad gal kam ir atrodžiau kaip balta varna, ypač vertinant komercinį darbo pobūdį – TV kanalų ir reklamos pardavimą Lietuvos rinkai. Laidų kontrolės mechanizmas buvo Latvijoje: dešimt metų jokių incidentų nenutiko, bet štai pasitaikė.
Ar jūsų sprendimas buvo spontaniškas?
Buvau išvykusi ir jau skrisdama namo žinojau, kad atsistatydinsiu. Kaip sakoma evangelijoje, „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“, tačiau tas ryžtas nepraėjo, nors ir žinojau, kad nebus lengva toliau gyventi. Nebuvau mačiusi tos laidos, man ją nupasakojo ir šito užteko. Aišku, sulaukiau ir sveikinimų – jų buvo kur kas daugiau nei pamokymų: „Nekvailiok.“ Esu labai dėkinga tiems žmonėms, jų didžiulė moralinė parama padėjo man nepalūžti. Bet vienas žmogus, beje, su politika nesusijęs, privertė susimąstyti. Jis manęs paklausė: „O ką padarė valstybė, kad tu toje vietoje liktum?“ Tiesiog nusijuokiau... Valstybiškai mąstyti mes kol kas nepribrendome.
Na, tada dar nebuvo Rusijos ir Ukrainos įvykių...
Galiu tik karčiai pajuokauti, kad buvau toliaregė... O iš tiesų niekas juk tada neįsivaizdavo tokių dalykų. Tuomet tik galvojau, kad bus nelengva. Man, kaip mamai.
Įsivaizduoju. Ar jus palaikė artimieji?
Savo tėvams visada esame vaikai ir sunkūs mūsų sprendimai užgula jų pečius. Tada to sprendimo našta tau pačiam tampa dviguba – juk jiems skauda kartu. Bet jie mane rėmė. Ta moralinė parama, kaip ir dukros žodžiai: „Mamyte, aš tavimi labai didžiuojuosi!“, man buvo labai svarbūs. Mūsų šeimai Sausio 13-oji yra per brangi, kad liktų vietos abejonėms.
Lemtingais momentais tiek atskiri žmonės, tiek valstybių vadovai ne visada ryžtasi pasakyti savo nuomonę, nes naudingiau patylėti.
Mūsų valstybė visada buvo aukštai kotiruojama, kai turėjo principingą požiūrį ir vertybes. Man, pavyzdžiui, buvo didelė garbė dirbti Gruzijoje per rinkimus kaip stebėtojai, nes kai ten sužinodavo, iš kur esi, sulaukdavai labai daug pagarbos ir nuoširdaus dėkingumo. O dėl praeities, vargu ar dabar būtume laisvi, jei visada viską būtume nutylėję. Net neabejoju, kad vertybių politika yra pamatinis bet kurios valstybės akmuo: jei ant jo visada tvirtai stovėtume, galbūt po dvidešimties nepriklausomybės metų mums nereikėtų vis dar svarstyti, kokią valstybę kuriame.
Visą interviu skaitykite naujame žurnalo „Laima“ numeryje.
