Jolanta Dapkūnaitė ir Arūnas Sakalauskas: „Sugyventi yra sunkiausias darbas“
„Jų įdomu klausytis. Kad ir apie ką kalbėtų: teatrą, dailę, politiką, save. Gal todėl, kad teatro bei kino aktoriai Jolanta Dapkūnaitė (55) ir Arūnas Sakalauskas (59) – reti svečiai žiniasklaidoje, – svarsto šios savaitės viršelio istorijos autorė žurnalistė Jūratė Ražkovskytė. – Jų mintys ir žodžiai – nepagražinti, nesistengiama visiems įtikti. Ir be romantikos. Neapsigaukite – jos yra, bet ne tos paviršinės, saldžios, suvaidintos. Tarp jų juntama kažkokia giluminė romantika, tarsi kilusi iš ypatingo ryšio.“
Trisdešimt metų kartu esanti pora vis dar ieško racionalaus paaiškinimo, kodėl laikosi vienas kito. „Gal todėl, kad papildome vienas kitą, – atsakymą randa Arūnas. – Jeigu ne Jolanta, gal aš jau seniai būčiau miręs. Per tuos tris dešimtmečius su ja atlikau daug bandymų – viską išlaikė. Tpfu tpfu tpfu...“ Taip pat ir ne vienus metus trukusią Arūno priklausomybę nuo alkoholio.
Jie vis tiek jaučiasi esantys šeima, nors ir neturi oficialaus santuokinio įsipareigojimo. Sunku būna tik tada, kai Jolantą reikia pristatyti. Draugė? „Šalia žodžio „sugyventinė“ man visą laiką guli kirvis... Ir prieš akis kyla antraštės: „sugyventinis pasmaugė“, „sugyventinė nudūrė“... vardija Arūnas.
Jolanta tikra, kad nėra atsakymo į klausimą, kodėl būtent tie ar anie žmonės būna kartu. Sugyventi yra sunkiausias darbas, įsitikinusi. Tačiau krikščioniškame pasaulyje, svarsto ji, santuoka, šeima, vaikai yra prasmė – gyvenimo prasmė. „Jei visi gyventų pavieniui kaip mes, keistas būtų pasaulis. Bet kai nesi susituokęs, tarsi niekam nieko nesi pažadėjęs. Nes žadėti žmogui kartu nugyventi trisdešimt ar penkiasdešimt metų... Tai neįmanoma! Bet tai neįmanoma“, – juokiasi.
Pastaruoju metu jie itin daug laiko leidžia kartu. Drauge rengia parodas, jau dabar vadinamas nauju reiškiniu Lietuvos mene. Drauge filmuojasi kino juostoje. Drauge gelbėjosi nuo karantino. Šis metas juodu paskubino daugiau veikti, suvokiant, kad ir pats teatras stipriai keičiasi, režisieriai bei aktoriai priversti ieškoti vis naujų žanrų ir nišų. „Teatras, kuriame užaugome, vis dar turi savo žiūrovų. Bet yra posakis, kad aktorius miršta su savo karta“, – liūdnai užbaigia Arūnas.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: