Jolanta ir Vilius Navickai motociklais apkeliavo Australiją: „Jau norime ten grįžti“

„Seniai turėjau svajonę apkeliauti pasaulį. Pasakiau tai vyrui ir jis tarė „gerai“, – Jolanta prisimena, nuo ko prasidėjo jų didžiosios, trijų etapų, kelionės planas. Pirmiausia 2013 metais motociklais iš Europos per Kiniją jie pasiekė Tailando sostinę Bankoką, kitas žygis 2015-aisiais buvo skirtas ištirti Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynams. Na, o paskutinė ekspedicija, kuri prasidėjo 2017-ųjų pabaigoje ir baigėsi pernai vasario 15-ąją, vyko Australijoje. Jolantai ir Viliui ten draugiją palaikė patikrinti bendražygiai Valius Mažutis, Laima Versekėnaitė, Sigitas Kviklys ir Kristina Liadejeva.

Toks planas neatrodė per daug drąsus, nes ant motociklų visi sėdo ne pirmą sykį. Jolanta ir Vilius šia transporto priemone rimtai keliauja dešimtmetį, seniai yra išmaišę Europą, įveikę dykumas ir kalnus Maroke, pervažiavę Čilę, Siriją, Libaną, Turkiją. Aplink pasaulį jie apvažiavo tuo pačiu BMW motociklu.

„Mes dažniausiai tiksliai suplanuojame žygio pradžią ir pabaigą, kokius svarbiausius objektus norėtume pamatyti, o keliaujant būna ir daug ekspromtų, netikėtų susitikimų“, – pasakoja Vilius.

Nuotykių nestigo ir tris mėnesius trukusioje ekspedicijoje Australijoje. Jie jau svajoja ten grįžti.

„Keliaujant, kaip keliaujame mes – motociklais, nakvojant palapinėse, kempinguose, didžiausi priešai dažniausiai būna žmonės. Australijoje mums didžiausių rūpesčių kėlė gyvūnai“, – prisimena Jolanta.

Jų dienos ritmą ten diktuodavo... kengūros. Šių gyvūnų Australijoje priskaičiuojama apie aštuoniasdešimt milijonų. Kadangi metų pradžia šiame žemyne – kaitrus vidurvasaris, gyvūnai dienas leidžia pavėsyje, o atgyja, kai pravėsta – ryte ir vakare. Per kelią šokliuojančios kengūros, dažnai į važiuojamąją dalį išeinantys kupranugariai, laisvai besiganantys galvijai – labai pavojingi ratuotiems eismo dalyviams, ypač – motociklininkams. Tad keliautojams teko susitaikyti, kad važiuoti palankiausiais ankstyvais rytais, pavakarėmis tekdavo užleisti kelią kengūroms, o per kaitrą keliauti toliau. Iš žiemos atvykusiems lietuviams pradžioje tai nebuvo paprasta: buvo ir nudegimų nuo saulės, ir alpulio dėl dehidratacijos.

Jie žinojo, kad ekspedicija nebus paprasta. Tačiau prisipažįsta nemanę, kad Australija kartais gali būti tokia laukinė: kai kada iki artimiausios degalinės tekdavo įveikti tris šimtus kilometrų, o atokiose vietose vanduo būdavo aukso vertės.

Tačiau Vilius kelionę vis tiek vadina poilsine: visą laiką buvo saulėta, o kelias dažnai vedė palei Indijos vandenyną. Jie ir turėjo tikslą pamatyti kuo daugiau gamtos – juk megapoliai visame pasaulyje panašūs! „O paplūdimiai ten nuostabūs: dažnai kiek akys užmato – nė vieno žmogaus, – prisimena. – Tokiose vietose nedraudžiama automobiliu ar motociklu privažiuoti iki pat vandens, ant smėlio statyti palapinės nakvynei. Beje, nemokamose poilsiavietėse esančiuose tualetuose visada yra tualetinio popieriaus, o maisto galima pasigaminti ant dujinių grilių.“

Nors Australijos paplūdimiai švarūs ir erdvūs, vanduo vandenyne – šiltutėlis, prarasti budrumo keliautojai negalėjo, nes ant kranto knibžda tokių pavojingų gyvių kaip juodosios mambos ar skorpionai, o vandenyje galima sutikti ryklių ir didžiųjų krokodilų, kurie tuo metų laiku medžioja į krantą dėti kiaušinių plaukiančius vėžlius.

Maudytis pavojinga ir dėl stipriai dilginančių medūzų gausos. „Mus įspėjo, kad jei jos nudegins, gali tekti kviesti pirmosios pagalbos sraigtasparnį“, – prisimena, todėl nutarę panardyti, kad pasigrožėtų koraliniais rifais, jie turėjo lįsti į hidrokostiumus.

Taigi dažniausiai teko maudytis duše, nors ir ten gali įsliuogti gyvatė. „Aš vieną prausdamasi sutikau, – pasakoja Jolanta. – Pradėjau klykti, o ji, išsigandusi manęs, siena nušliaužė tolyn.“ Keliautoja prisimena, kaip teko liesti smauglį, nes jį terariume laikė namelyje ant ratų gyvenantis jų kempingo kaimynas. Kai lietuviai atsargiai bandė išsiaiškinti, kokia tai gyvatė, jis savo augintinę Jolantai užkabino ant kaklo.

Aplink sodybą, kurioje kelioms naktims buvo apsistojusi komanda, straksėjo kengūros, o ryte žadino už lango čirškiančios papūgos. Vilius pasakoja ten radęs namų knygą, kurioje detaliai surašyta, kaip saugotis gyvačių, skorpionų, kitų aplinkui gyvenančių pavojingų gyvių ir ką daryti, jei nuo jų nukentėtų. Jolanta prisipažįsta, kad į tokias keliones įsideda vaistų visiems gyvenimo atvejams. Šįsyk medikamentų prireikė, kai jai į koją įgėlė nuodingas vabalas.

„Kartais atrodydavo, kad jau niekas negali stebinti, bet kitą dieną vėl patirdavome naujų nuotykių. Ir taip – visus tris mėnesius“, – pasakoja.

„Australija mums – ir ten sutikti draugiški, geranoriški žmonės“, – Jolanta ir Vilius džiaugiasi, kad netikėtų, neplanuotų, įsimintinų pažinčių buvo kaip niekada gausu. Sustojus dykumoje degalinėje impozantiškas vilkiko vairuotojas kompanijai patarė nusukti keliasdešimt kilometrų į kairę – garantavo, kad ten išvys tai, ko tikrai niekur kitur nėra matę. Jie nutarė rizikuoti ir atsidūrė beveik mirusiame kaimelyje, kur kadaise buvo viena didžiausių šalyje opalų kasyklų. Ten iki šiol gyvenantis vienas pirmųjų jų ieškotojų parodė, kaip daromi gręžiniai, kaip atrodo opalų gyslos, o atsisveikindamas dovanojo saują šių pusbrangių akmenų.

Melburną parodė ten ligoninėje tuo metu stažavusis Gabija Didžiokaitė, Adelaidėje sutikti lietuviai Alina ir Vaidas nusivežė į be galo modernią, tik prieš kelias dienas veikti pradėjusią vyninę ir neleido niekur skubėti, kol neparagaus vietos vynų, krokodilienos, kengūrienos, jautienos kepsnių. Jolanta ir Vilius juokiasi, kad visus tuos delikatesus iš tiesų tik degustavo, nes beveik nevalgo mėsos, nevartoja alkoholio. Atsitiktinai gatvėje Jolantos užkalbintas australas kvietė vakarą būtinai praleisti prie vaišių stalo su jo šeima, o kitą dieną paskraidino sraigtasparniu, kitas kvietė apsistoti savo namuose, kiek tik lietuviams reikės. Kodėl jie Australijoje sulaukė tiek nepažįstamų žmonių dėmesio? „Keliaudami ne pirmą kartą tampame Lietuvos ambasadoriais. Dažnai iš naujo įsitikiname, kokia mūsų šalis maža, – apie ją paprasti tolimų kraštų žmonės dažnai nebūna nieko girdėję, – sako Vilius. – Daug kam įdomu, kad motociklais važiuojame mėnesių mėnesiais. O kad sykiu į tokius žygius išsiruoštų vyras su žmona – iš viso neregėtas dalykas. Be to, mes daug matę, begalę nuotykių galime papasakoti.“

„Kai žmonės išsiaiškina, ką veikiame jų krašte, tuomet domisi, kuo užsiimame kasdieniame gyvenime. Smalsauja, gal esame labai turtingi, kad galime tiek laiko skirti kelionei. Juokiamės, kad taip, esame turtingi, nes turime laiko dideliam pomėgiui – kelionėms motociklu, – juokiasi Jolanta. – Taip pamatyti pasaulį daug nekainuoja: motociklas degalų ryja mažiau nei automobilis, o visas mūsų gyvenimas per kelionę telpa į tris prie jo pritvirtintas dėžes, dažnai nakvojame palapinėje.“

Ar varginančiose išvykose pavyksta išvengti šeimyninių konfliktų? „Stengiuosi nesipykti, nes visada labai noriu baigti kelionę, – išduoda Jolanta. – Be to, įsiplieskusi greitai perdegu.“ „Ją pavaišinsi pyragaičiu ar gabalėliu torto – ir viską iš sykio atleis“, – žmonos silpnybę saldumynams išduoda Vilius.

Iš tiesų tokiuose žygiuose jiedu būna komanda, kuri dalijasi pareigomis ir sunkumais. Be to, juk dviese ką nors daryti įdomiau. „Ką pamatai, išgyveni – tavo lieka visą laiką. Dėl tų unikalių įspūdžių ir keliaujame, – prisipažįsta Vilius. – Na, o ką važiuodami aplink pasaulį patyrėme, nusprendėme sudėti į tris knygas dėl vaikų ir anūkų. Gal kada nors jas radusios ateities kartos apsidžiaugs, kad turėjo kietus diedukus.“

TIK FAKTAI

Žygis truko 96 dienas.

Aukščiausia temperatūra dieną siekė 47 laipsnius.

Per dieną įveikdavo nuo 50 iki 870 kilometrų.

Motociklais Australijoje iš viso nuvažiavo apie 18 tūkstančius kilometrų.

„Ten daug kas atvirkščiai: eismas – kaire puse, pas mus tada buvo žiema – ten vasara“, – prisimena Jolanta.

Šimtus kilometrų įveikė gaisrų nusiaubtu keliu, kur didelis pavojus uždusti nuo dūmų.