Jolanta Rimkutė priėmė profesinį iššūkį – sukūrė 1500 kostiumų Latvijos šokio spektakliui

Kaip tarp spektaklio „Abas Malas“, kas lietuviškai skambėtų „du krantai, arba dvi pusės“, kūrėjų latvių atsidūrė lietuvė?

Penkeri metai kartkartėmis dirbu Latvijos teatruose: Liepojoje, Dailės teatre Rygoje, praėjusiais metais kūriau kostiumus spektakliui Nacionalinėje operoje – iš viso ten prisidėjau prie aštuonių spektaklių. Dirbdami užgyvename patirtį ir vardą. Lygiai prieš metus man paskambino dėl šio projekto. Juokingiausia, kad renginio režisieriai, pamatę vardą ir pavardę, nusprendė, kad esu latvė, o sužinoję, jog – lietuvė, labai nustebo (juokiasi). Prodiuserės iškart paklausiau, ar nebus problemų, kad esu viena kitatautė, nes šis užsakymas – valstybinis. Pusmetį niekam tai nekliuvo, ir galiausiai organizatoriai buvo užklausti: „O kodėl – lietuvė?“

Šio projekto mintis – per plastiką, šokį papasakoti šalies istoriją. Naudojami trys pagrindiniai šokio stiliai – modernus, liaudies ir klasikinis – baletas, skamba tam tikrų laikotarpių latvių kompozitorių muzika. Tokio dydžio ir potėpių platumo darbo dar nesu turėjusi. Ta gausybė Lietuvoje sukurtų ir pasiūtų kostiumų – nemenkas mūsų kultūrinis eksportas. Ir tuo, prisipažinsiu, tikrai didžiuojuosi.

Jau nedaug darbų per ilgus patirties metus mane kutena, kai iki galo nežinai, bet labai smalsu ir truputį baisu. Žinoma, racionaliai suvokiu, kad bus gerai. Šis darbas visus metus išties kuteno. Teatre, operoje mastelis nemažas, bet prie jo pripranti. Šimtu kostiumų manęs tikrai neišgąsdinsi, bet čia jų pusantro tūkstančio! Galėčiau palyginti taip: skulptorius kūrė darbus interjerui, tačiau atėjo užsakymas sukurti šešių metrų skulptūrą lauke. Ir tai – pirmą kartą. Pamačius paskutines repeticijas teatre, būna, reikia keisti vieno kito aktoriaus įvaizdį, o čia – dešimtimis. Tokie darbai be komandos, artimųjų palaikymo lengvai nebūtų padaromi.

Turbūt teko beveik apsigyventi Rygoje?

Ne. Tai buvo tikrai sistemingas metų trukmės darbas, į Rygą važinėdavau kas mėnesį. Kartais dviem dienoms, kartais – dienai. Eskizus, sumanymus derindavome per atstumą. Po generalinės repeticijos supratau: bus labai gražu. Tas renginys – vos ne dainų šventė, tik jame naudojamos šiuolaikinės priemonės – net 27 vaizdo projekcijos – taps scenografijos dalimi. Pasakojimą sudarys trisdešimt šokių, įpintų į Latvijos istorinį kontekstą: per sostinę tekanti upė, karas, retro Ryga ir taip toliau. Galiausiai atsiras sportinių šokių, pabaigoje – ir hiphopo.

Kaip sekėsi sutarti su komanda?

Puikiai. Aišku, aš jai viską pasunkindavau, nes kaskart tekdavo bendrauti ne savo kalba. Su vyresniąja karta daugiau šnekėdavomės rusiškai, su jaunimu – angliškai.

Gal jau ir pati latviškai ėmėte suprasti?

Mintį pagaunu. Juk nemažai dirbau teatre, sėdėjau repeticijose. Toks bendradarbiavimas su netoli esančiais kaimynais labai patinka. Galėtų jo būti ir daugiau. Juk nuvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą ar Rygą – tas pats. Mano darbai Latvijoje ir prasidėjo iš noro vieniems kitus pažinti.

Daug metų kurdama „LT Identity“ liniją domitės Lietuvos tautiniu paveldu, simbolika. Pamatėte daug mūsų ir latvių skirtumų?

Skiriasi spalvos, raštai, jų ritmika. Pastebėjau, kad latviai daug daugiau nei mes tautinių raštų ir simbolikos naudoja šiuolaikiniame gyvenime – tiek suvenyruose, tiek drabužiuose. Jie daugiau pasakoja pasauliui apie tų raštų išskirtinumą, reikšmes – kalbą, kurią galima šifruoti.

Tarp gausybės jūsų kurtų kostiumų buvo ir tautinių?

Tautinio kostiumo neliečiau, net nedrįsčiau iš pagarbos tai šaliai, tik su režisieriais suderinome, kokios turėtų būti spalvų gamos. Aišku, sandėliuose juos iščiupinėjau – buvo įdomu iš profesinės pusės. Įdomi ir kitų drabužių, kartu – šalies šimto metų istorija, ja domiuosi, ta tema teko skaityti paskaitas, panaudoti ją teatre. Kadaise informacinis srautas tikrai nebuvo toks greitas kaip dabar, bet mados ir žinios sklido labai greitai. Ir lietuviai, ir latviai po 1918 metų buvo užsiėmę tautinio meno paieškomis, tik gal kūrybos žmonės iš Rygos buvo plačiau ir daugiau pakeliavę.

Sakoma, jog ir dabar Ryga europietiškesnė.

Patys rygiečiai savo senamiesčio nebemyli, keliasi gyventi kitur, nes jis – labai turistinis, triukšmingas. Bet iškart už jo yra puikūs kvartalai, pastatyti devynioliktojo amžiaus pabaigoje–dvidešimtojo pradžioje.

Kadangi būnu savo profesinėje erdvėje tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, tarp mūsų skirtumų beveik nėra. Gal, sakyčiau, estetine prasme latviai švelnesni, ten daugiau kvarbatkų, saldumo, mes – labiau monumentalūs minimalistai. Bet dėl to tik įdomiau.