Jolantos Naruševičiūtės laiškas palietė daugybę širdžių – prabilo apie likimo smūgį: „O tik vakar kalbėjomės...“
Londone gyvenimą kurianti atlikėja Jolanta Naruševičiūtė apie savo asmeninį gyvenimą atvirauja retai. Lietuvoje – jos šeima, artimieji, čia ji neretai surengia ir koncertus. Visgi aktyviai ir veikliai savo dienas leidžianti atlikėja pasidalino ir gyvenimo skauduliu – neseniai ji sužinojo, kad mirė jos mylima mama. Skaudi netektis Jolantą paskatino priminti ir kitiems, kad jau dabar vertintumėme sau artimus žmones.
Socialiniuose tinkluose J.Naruševičiūtė paviešino atvirą įrašą, kuriame išliejo širdį. Ji neslepia, kad savo mamą laikė itin brangiu žmogumi, visgi įsisukusi į savo rutiną, darbus, ji dažnai atidėliodavo skambučius jai. Kol vieną dieną sužinojo, kad mamos nebėra.
Atviru įrašu Jolanta pasidalino ir su Žmonės.lt skaitytojais.
„Tekstas ilgas, žinau, kad nemėgstat skaityti. Bet verta...
Ar pamenat tokią dainą apie Mamą, kurios teksto pradžia yra tokia: „OI MOTINĖLĖ, OI OBELĖLE BALTA...“, o pabaiga yra tokia dviprasmiška: „JAU SEKLYTĖLĖ ŠALTA...“
Traukdavau ja vaikystėje per visus giminės susiėjimus pasilipus ant kėdės. O dėdės ir tetos šypsojosi, pusserės su pusbroliais pavydėjo, nes aš tokia viena prie meno giminėj buvau...
Bet grįžkime prie paskutinio dainos sakinio.
Emigracija, šeima, darbas, vaikai, katinai, draugai, pramogos, juk tiek visko reikia moteriai suspėti apibėgti! Juk mes jaunos, dar daug gyvenimo liko, dar suspėsim! Taip ir mano gyvenimo ritmas tekėjo sraunia srove...Prisiminiau, reik Mamai paskambint! Ai, rytoj!!!! Oi, šiandien jau vėlu, tai gal kitą dieną! Ar Jums tai pažįstama???
O ji laukia... Tikrai laukia... Atminty man liko vasaros dienos, kai prie gonkelio sodyboje, sėdi Mama su balta prijuoste, savo žilus plaukelius ilgai gloščius prie veidrodžio, jos gaminti skanėstai paruošti būtent tai minutei, kai jau turėtų mašina įsukti nuo pagrindinio kelio iki namo... Ir viskas uždengta išbalintu marliu(merliuku), lėkštės išblizgintos, kompotas išvirtas iš sodo vaisių, keliukas nušluotas, kad, gink dieve, jokio lapelio nebūtų... Ji laukia... Nes juk sugužės anūkai, bus pokalbiai iki ryto...Ji laukdavo taip kiekvieną kartą, pakėlus akis į dangų, nes pro mūsų sodybą praskrisdavo Ryanair lėktuvai ir leisdavosi Karmėlavoje. Vat tada laikas būdavo dėti cepelinus į puodą ir spirgučių paruoštą keptuvę pradėti čirškinti...
Taip ir nepaskambindavau, o ji juk net ant kaklo telefoną prisirišus nešiojo..
Vis rytoj...
Ir vieną dieną paskambino iš Lietuvos... Tik ne ji... Jos nėra. Greitai, netikėtai, o juk tik vakar kalbėjomės... Toks gyvenimo dėsnis: vieni gimsta, kiti miršta....
Šokas! Ašaros! Sielvartas! Tas pats Ryanair lėktuvas tuo pačiu oro keliu, tik niekas jau jo nestebi iš apačios. Tas pats keliukas iki namo, tik jau nenušluotas, atrodo vasara, birželio pabaiga, bet tai ką pajutau įėjus į tuščią pirkią, tik tada po keleto dešimtmečių supratau dainos žodžius : tas šaltis, kuris dvelkė iš kiekvieno kampo, ta tuštuma, kurią jaučiu iki dabar. „JAU SEKLYTĖLĖ ŠALTA“...
Nenoriu graudint savo prisiminimais, tiesiog noriu Jūsų paprašyti: tie kurie turite savo tėvelius, tų kurių žinote, kad laukia prie lango, paimkit telefoną ir paskambinkit! – Tiesiog pasakykit – „Labas. Kaip Tu laikais? Myliu!!!“
Ir kuo dažniau.
Juk taip norėtųsi, kad iš viso pasaulyje nebūtų senelių namų! Kad mūsų augintojai ir auklėtojai savo gyvenimo saulėlydį būtų šalia savo artimiausių...
Mylėkite! Raskite laiko pokalbiui su visais.Jei mylite, paros laikas nesvarbu prisilietimui,apkabinimui,o gal net ir patylėjimui prisiglaudus.Svarbu nebijoti,nes galbūt jūsų laukia?
Juk artėja Kalėdos ,ir kiek vienišų žmonių jas sutiks vieni,meluodami,kad yra laimingi ir stalas nukrautas vaišėmis,kartu su artimaisiais. Pati asmeniškai žinau tokius ir su šypsena, bet širdyje su skausmu, klausau tų pagyrų...
O mes galime padėti. Daug kuo.
Todel kviečiu prisijungti prie Pagalbos Angelai
Tai komanda,kuro dirba jau daug metų be jokio atlygio,tik tam,kad kažkieno akys suspindėtų!
Susisiekite fb asmeniškai.
Ačiū Jums!“ – rašo J.Naruševičiūtė.