Jolita Mikolaitienė: proto aistros ir gyvenimas pagal Woody Alleną
Aš ir vėl apie Woody Alleną. Jis turi svajonę – laisvai ją išversiu ir pacituosiu.
„Kitą savo gyvenimą noriu nugyvent atvirkščiai. Pradedi gyventi nuo mirties, paskui prabundi senelių globos namuose, kur kasdien jautiesi vis geriau. Iš ten tave išmeta, nes esi pernelyg sveikas, eini pasiimt pensijos, o paskui pradedi dirbti. Pirmą darbo dieną gauni auksinį laikrodį ir tau surengia balių. Paskui dirbi 40 metų, kol pagaliau tampi gana jaunas, kad pasidžiaugtum užtarnautu poilsiu. Linksminiesi vakarėliuose, geri alkoholį ir mėgaujiesi palaidu seksualiniu gyvenimu, kol pasiruoši mokyklai. Vėliau pradinė mokykla, paskui tampi vaiku ir žaidi. Nėra jokių pareigų, dar vėliau tampi kūdikiu ir gimsti. Paskui devynis mėnesius plūduriuoji prašmatniame SPA su centriniu šildymu ir maisto tiekimu tiesiai iš čiaupo, patalpos didėja kasdien, o paskui – voilà! Viskas baigiasi orgazmu!“
Palikim tuos didžiuosius O ir pakalbėkim apie… orą. „Pavasaris! Rašyk apie tinderius, pasimatymus, meilę“, – sako man merginos. Ir pati jaučiu – high season! Iš meilės frontų sugrįžę peršautom širdim per žiemą apsigydėm žaizdas, paliūdėjom prie jausmų griuvėsių, o nuo kaktos beveik nusitrynė užrašas: „Man padės tik eutanazija.“ Kartais sapnuose dar sprogsta bombos, iš įpročio pasilenkiam, kad nepakirstų nematoma kulka, o mintyse vis rečiau deramės su tais, kurie kažkada buvo sąjungininkai ir nejučia tapo priešais. Arba niekuo.
Pavasario pasimatymai – kaip privaloma vitaminų dozė. „Tas susitikimas gi tavęs niekuo neįpareigoja, gali kalbėt, ką nori, tavęs klauso, siūlo gert, valgyt ir sako: „Na, dar ir to ragausim“, „Ai, ir Tu pasakok.“ Į tokius pasimatymus galiu vaikščiot ir vaikščiot. „Nebijau tų žmonių ir man dzin, patiksiu ar ne“, – sako viena pažįstama. – „O buvo tokių, kai norėjai patikt?“ – remiu prie sienos. – „Buvo. Bet į tuos ir nenuėjau.“ Smagūs ir tie, į kuriuos nueini, nes labai nori patikt. Dar tik nujauti, kaip gerai gali būti, ir visai nebijai, kad abu (arba po vieną) galit visa tai sušikti.
„Ne, per pietus į pirmus pasimatymus aš nevaikštau. It’s cheap, – sako ji. – Tik vakarienė – banalu, mane turėtų mažų mažiausiai pakviesti į operą.“ Ją turėtų. Ji gražuolė, ne tik operą papuoštų – net ir baletas kristų jai po kojomis. Londone, matyt, kitokie jai įprastų pirmųjų pasimatymų standartai, juolab kai ieškai kilmingo princo. Anas jos princas važinėjo keista mašinėle, į kurią buvo sunku įlipti, kone įgulti reikėjo. Kelionės po užmiesčio dvarus ir priėmimai pas tokius pačius, tiesa, ne pirmos jaunystės, ponus. Opera. Baletas. Premjeros. Atrodė, kad gyvenimas nusisekė. Po vienos išvykos princas pakvietė į „Hide“, kur ji labai norėjo vakarieniauti. Išsipuošė gruodį basnirčia, viskas – kaip pridera. Nesvarbu, kiek karatų, svarbu – žiedas.
„Taip, taip“, – mintyse repetavo. Vakarieniavo. Jis sakė, kad ji miela, graži, protinga, tik jis jos… nemyli. Paskui jau buvo įprastas ligonio meniu: vaistai, alkoholis, praskiestas graužatim. Ji analizavo savo klaidas, priaugo septynis kilogramus ir prarado metus gyvenimo. „Pagalvok, bet paskutinis Tavo pasimatymas buvo toks gražus!“ – kažkaip per daug optimistiškai bandau ją paguosti dėl žaizdos, kuri jau beveik užgijo. – „Bet paskutinis!“ – šaukia ji atgal.
Suprantu. Kai pirmuoju pasimatymu baigiasi pažintis, pasikedeni plunksneles ir eini į kitą pirmąjį. Paskutinis pasimatymas visada kaip šūvis į pakaušį. Net jei ir neištaško smegenų, smūgio jėga gerokai apipešioja plunksnas, dryksteli širdį ir apmalšina naujų pasimatymų poreikį.
Žinai, Woody, o aš norėčiau, kad dviejų žmonių santykiai prasidėtų paskutiniu pasimatymu. Po jo santykiai tik gerėtų, juose atsirastų daugiau ugnies ir aistros, supratimo ir palaikymo, susižavėjimo ir rūpesčio. Paskui būtų pirmasis seksas, kuris išsprogdintų smegenis. Paskui – pirmasis pasimatymas, kuriame būtų flirto, jaudulio, nenuspėjamumo, bendrystės, daug smagių dalykų, dėl kurių viskas ir prasidėjo. O paskui po pasimatymo išsiskirtume kaip visiškai nepažįstami žmonės, parašytume vienas kitam kelias gražias žinutes ir eitume gyventi savo gyvenimų. Ramiai, be pykčių, nuoskaudų ir nevilties. O paskui? Gal kada nors prasilenktume gatvėje ir nužvelgtume vienas kitą susižavėjimo kupinu žvilgsniu.