Kadaise „B’Avarijoje“ matytas ir girdėtas Jonas Jonušas (39) LNK „Žvaigždžių duetuose“ pasirodė gana netikėtai – daug metų buvo pranykęs iš didžiosios scenos, o dabar drąsiai priminė, jog tebemoka, tebegali ir tebenori dainuoti. „Turiu savo akustinę programą, pasirodau su gitara baruose. Muzika liko mano hobis. Nors gal dabar tapsiu žvaigžde ir dainuosiu jau ne už bokalą alaus?“ – kvatoja verslininkas, laimingos šeimos galva ir prisiekęs keliautojas.
Kai vieną dieną Jonui paskambino Deivydas Zvonkus ir pakvietė į televiziją, iš pradžių tai nuskambėjo keistai, bet pagalvojo: kada gi daugiau, jei ne dabar? Juk muzika visada buvo prie širdies.
„Na, formatas ne visai maniškis, bet gyvi muzikantai, gyvas atlikimas duoda daug, o ir Zvonkus visada šalia... – šypsosi dainininkas. – Man patinka būti scenoje, mėgstu bendrauti su žmonėmis. Televizijoje nėra gyvos auditorijos, tad viskas kiek kitaip. Bet – šaunu: nugrimuoja, sutvarko, net šiek tiek pasitempti priverčia, plunksnas pasipustyti. Va, pažiūrėjau į save per teliką: barzda per ilga, gal kiek sendina – nusikirpau. Kamerų nebijau, scena man pažįstama – juk „B’Avarijos“ laikais būdavo didžiulių renginių, filmavimų, ir ta LNK kompanija visa sava.“
Kadangi Jonas – sau bosas, dirba, kaip pats sako, vieno žmogaus kontorėlėje „iData Solutions“: parduoda „Apple“ kompiuterius, įdiegia klientams programas, veda mokymus – derinti repeticijų tvarkaraščio su jokiu darbdaviu nereikia. „Technologijos visada patiko, bet nesu visiškas technarius, dėl to ieškojau vidurio, kad būtų ir kūrybos. Visa tai dabar ir turiu“, – prisipažįsta Jonas.
Amerika anksčiau man siedavosi su komandiruotėmis, o pastaruoju metu – su pramogomis. Skamba įžūliai? Bet žmonės net neįsivaizduoja, kaip nebrangu keliauti, reikia tik noro.
Į televizijos projektui jo skiriamą laiką galėtų reikšti pretenzijas nebent trys damos: žmona Dominyka (33), vyresnėlė duktė Mija (7) ir pusantrų Uma.
Pirmą sykį Jonas vedė labai jaunas, didžiojo populiarumo laikais. Dar studijuodamas koledže. Užtat dabar žino – tokiems dalykams reikia subręsti. „Kai turi važiuoti koncertuoti ir per Kalėdas, Naujuosius metus, savo vaiko gimtadienį, kitam sunku suprasti. Tų išvykų negali atšaukti, nes nuo tavęs priklausomi ir kiti žmonės. Visko buvo per daug, viskas vyko per greitai. Nemokėjome suvaldyti tos didelės upės.“
Vis dėlto brandi santuoka su Dominyka neatgrasė nuo laisvės troškulio. Važinėja į festivalius Lietuvoje, nuvyksta ir į užsieninius – didžiulį įspūdį paliko alternatyviojo meno festivalis „Burning Man“ Nevados dykumoje. Pabuvus ten, tarsi iš naujo atsiveria smegeninė, kad pasaulyje tiek gerų dalykų, kad ne viskas taip blogai, kaip daugelis pratę skųstis. Ir į migraciją žiūri plačiau, neskirsto žmonių į emigrantus ir neemigravusius. Jei žmogus išvažiuoja į Ameriką ir gauna darbą, nereiškia, kad niekuomet negrįš į tėvynę.
„Bet jei yra galimybė ten pritapti – kodėl gi ne? Nepasisekė? Važiuok toliau. Juk yra skaipai, šmaipai – kalbėtis su artimaisiais gali bet kur. Į Ameriką pastaruoju metu nuvažiuoju dažniau nei į Skuodą pas tėvus. Aišku, nėra čia kuo girtis, bet faktas – toks. Amerika anksčiau labiau siedavosi su komandiruotėmis, o pastaruoju metu – su pramogomis. Skamba įžūliai? Bet žmonės net neįsivaizduoja, kaip nebrangu keliauti, reikia tik noro“, – įsitikinęs.
Jonas – tikras pasaulio pilietis, kuriam būtina judėti, pažinti kitus kraštus. Jo kelionių geografija įspūdinga – nuo Karibų iki Mongolijos. Ir darbai dėl to visiškai nesustoja. Kompiuteriu gali dirbti bet kuriame krašte – internetas yra visur.
Interviu – žurnale „Žmonės“
