Ūkininkas, modelis Jonas Misevičius ryžosi naujam iššūkiui – spalio mėnesį vaikinas pradės karinę tarnybą. Prie Lietuvos kariuomenės Jonas prisijungė savanoriškai ir prisipažino apie šį žingsnį galvojęs ilgai. „Nesuprantu žmonių, kurie bando išvengti karinės tarnybos, atlikti pareigą tėvynei turėtų būti garbė“, – Žmonės.lt pasakojo jis.
Jonai, ar nebuvo sunku ryžtis tokiam žingsniui? 9 mėnesiai – ilgas laiko tarpas...
Tiesa pasakius norėčiau, kad tarnyba būtų ilgesnė (juokiasi). Labai noriu išbandyt save ir niekaip nesuprantu žmonių, kurie bando išvengt tarnybos, slepiasi. Žinoma, yra visokiausių gyvenimo situacijų. Tačiau atsiranda vis daugiau merginų, kurios eina tarnauti ir tuo didžiuojasi. Todėl vaikinams, kurie bando išvengti kariuomenės, tai turėtų sukelti gėdos jausmą. Juk atlikt pareigą savo tėvynei – garbė.
Kodėl nusprendėte priimti tokį iššūkį? Kas įskiepijo patriotizmą jumyse?
Mane visada labai domino, ginklai, karinės mašinos, tvyranti paslaptis apie karių gyvenimą ir iššūkius. Kariuomenė, karys – visada dvelkia vyriškumu ir kova su savimi. Visą savo gyvenimą buvau supamas tikrų vertybių bei stipraus patriotiškumo ir meilės tėvynei jausmo puoselėjimo. Mano tėtis tarnavo tuometinėje sovietų armijoje, grįžęs iš karto išėjo į krašto apsaugą, ginti Lietuvos. Lemtingąją sausio 13-ąją gynė ir televizijos bokštą. Už tai jis buvo apdovanotas medaliu. Tą meilę ir labai stipru ryšį su Lietuvą jis man ir įteigė. Labai jam už tai dėkoju. Praėjusiais metais mano brolis irgi tarnavo Lietuvos kariuomenėje, todėl šiemet pasikeitėme. Jis liks padėti šeimai, o aš išeinu atlikti pareigos tėvynei.
Ar nebaisu? Laukia didelis fizinis krūvis, disciplina, savaitėmis trunkantys žygiai...
Tikrai ne, viduje kaip tik dega labai didelis noras ir azartas greičiau išvykt į tarnybą (juokiasi). Su fiziniu krūviu ir iššūkiais draugauju nuo mažens, visada buvau labai aktyvus vaikas, užsiiminėjau n sportų ir veiklų. Šie dalykai manyje išugdė stiprų ir principingą charakterį. Disciplina lygiai taip pat lydi nuo mažens, tėtis griežtai, bet teisingai auklėjo. Tai suprantu tik dabar. Ankščiau būdavau principingas šiuo klausimu, neišvengdavome ir pykčių, bandydavau eit prieš srovę. Tačiau tėtis labai greit vėl pastatydavo į vietą (juokiasi).
Ar manote, kad tokį dalyką išgyventi turi kiekvienas sąmoningas Lietuvos pilietis?
Mano nuomone, tikras lietuvis turėtu jausti pareigą ir garbę tarnauti savo tėvynei! Tačiau, kuo toliau, tuo labiau, išsikreipia visas žmonių mąstymas ir pasaulėžiūra. Tikrosios vertybės tapo „nebemadingomis“. Meilė Lietuvai blėsta. Esame laisvi, o laisvės dėka daugelis turi galimybę bėgti iš Lietuvos. Turime laisvą žodį, kurio dėka galime dergti savo šalį, skųstis kaip čia blogai ir savo teises, kurios kartais prasilenkia su sveiku protų.
Pamirštame iš kur mes, ir kas mums tą laisvę atnešė. Kokia buvo mūsų tauta tuomet ir kaip mes stengėmės vieni kitiems padėti ir daryti viską dėl jos. Palyginus su buvusiomis imperijomis, karalystėmis ar šimtus metų neutraliomis šalimis į kurias bėga mūsų tauta – mūsų valstybė dar „kūdikis“.
Žinoma, yra labai daug žmonių, kurie stengiasi ir kuria dėl mūsų tautos. Yra begalė žmonių, kurie garsina ir skleidžia Lietuvos vardą po visą pasaulį. Yra ir žmonių, kurių gyvenimai tiesiog susiklostė taip, kad teko palikti Lietuvą ir ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Viskas suprantama, tiesiog nemanau, kad reikia Lietuvą dergti ir skųstis, kai patys nesistengiame ir nieko jai neduodame. Viskas priklauso nuo mūsų pačių, mes esame maža, bet kovinga tauta. Turėtume būti tarsi broliai, seserys. Padėti vieni kitiems ir stengtis dėl mūsų tėvynės.