Jonas Zimnickas: „Gal kam nors tapsiu pavyzdžiu, kad gyvenimas be kojos ar be rankos nesibaigia“

Tada, kai kultūrizmo čempionate „Miami Pro UK“ savo rankose laikė ketvirtosios vietos apdovanojimą ir prizą už geriausią kostiumą, pirato skarele galvą apsirišęs ir mediniu kojos protezu po sceną šlubčiojantis gražuolis dar nežinojo, kas jo laukia. Po varžybų ketvirtosios vietos laimėtojas grįžo į Kembridžą ir ėmėsi darbų savo įkurtame „Fitnessjonas“ sporto klube. Beje, vienas iš klubo narių padėjo įgyvendinti pirato kostiumo idėją – rado, kad senovėje piratai naudodavo nupjautą stalo koją, ir pasistengė Jonui pagaminti panašų protezą.

Pirmą straipsnį apie mieste gyvenantį ir dirbantį bekojį atletą išspausdino vietos laikraštis „Cambridge News“. Po savaitės Jonui paskambino žurnalistai iš „The Sun“ ir „Daily Mail“. „Vakar man atsiuntė laišką iš Izraelio, ten irgi kažkas straipsnį parašęs, ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, savo istoriją pardaviau populiariam Anglijos žurnalui, mane nori filmuoti televizija, taigi, galima sakyti, prabudau žvaigžde“, – juokiasi.

Nuolatinės šypsenos, optimizmo ir sveiko požiūrio į gyvenimą Lenkijoje, Punsko valsčiuje, Burokų kaime, gimusiam lietuviui sveikieji galėtų pavydėti. „Gerai, kad kažkas įdomaus vyksta, malonu, kad žmonės manimi susidomėjo. Gal kam nors tapsiu pavyzdžiu, kad gyvenimas be kojos ar be rankos nesibaigia. Be to, apie lietuvius čia, Anglijoje, niekas nesimėto gerais žodžiais, turime menką reputaciją“, – skaipu iš Kembridžo atskrieja jo balsas.

Kitaip nebus, mano koja nepasikeis

Jonas gimė su trumpesne dešine koja. Lietuvių apgyventame Lenkijos Punsko miestelyje tokios naujienos paslėpti negalėjai. Visi žinojo, kad ūkininkų Zimnickų pagrandukui – kažkas negerai.

„Kai gimiau, trys mano sesės jau buvo didelės. Pirmoji – vienuolika metų vyresnė, trečioji – septyneriais. Buvau dar vaikas, kai jos išsikraustė iš namų, ūkėje augau vienas“, – vaikystę prisimena Jonas. Jo lietuvių kalba – lyg iš dokumentinio filmo apie senovės lietuvių tarmes. Šypsotis priverčia senovinė dzūkiška tartis. „Ėjau į lietuvišką mokyklą, visi mes Punske – lietuviai“, – sako. Tą patį aiškina ir britams.

Ir nelaimingas buvau, ir savimi nepasitikėjau. Kuo daugiau metų ėjo, tuo daugiau nuoskaudų rinkosi.

Didelį karvių ūkį Burokų kaime, netoli Punsko, turintys tėvai sūnų stengėsi auginti taip, kad šis nesiskirtų iš bendraamžių. Namuose turėjo pareigų, nuo sunkaus darbo tėvai irgi nesaugojo. Matyt, žinojo: bet koks darbas pečius slegia mažiau nei patyčios. „Nors buvau dzykas, išdykęs vaikas, kaip lygus su lygiais laksčiau po kiemą su sveikais, juos erzinau, savo kojos gėdijausi, – vaikystėje patirtas nuoskaudas prisimena Jonas. – Ir nelaimingas buvau, ir savimi nepasitikėjau. Kuo daugiau metų ėjo, tuo daugiau nuoskaudų rinkosi.“

Jam visada teko nešioti kojos protezą. Sunkų, didelį, storą batą, kuris jį skyrė iš kitų vaikų. „Kitaip nebus, mano koja nepasikeis, niekur aš nesidėsiu, – sako vieną dieną galvą perrėžęs suvokimas. – Nuo tada su savimi TOKIU teko iš naujo susipažinti. Tik šitaip galėjau eiti į priekį.“

Mokslai berniukui su dideliu batu nesisekė. Tikriausiai ir todėl, kad po keletą mėnesių per metus praleisdavo ligoninėse, sanatorijose. Kai grįždavo, bendraklasiai būdavo paėję toli į priekį. „Bet man ir nepatiko mokytis, – prisipažįsta Jonas. – Maniau, liksiu ūkėje, o jau ten – kokie mokslai?! Traktorių vairuoti dar vaikystėje išmokau.“

Žemės ūkio technikumą jis vis dėlto baigė. Savo bėdas užmiršti jaunuolis mėgino žaisdamas krepšinį. Užsirašė į neįgaliųjų su vežimėliais komandą Baltstogėje. „Tuo metu buvo ne tik krepšinis, bet ir daug alaus“, – šypsosi ir priduria, kad kai kurios merginos apie jo koją nė neįtardavo, jis ją įsigudrindavo gerai paslėpti po ilgomis kelnėmis. „Būrys draugų ir – varai...“ – prisimena anuos laikus, nors krepšinio treneris kalbėjo ką kita. „Turi gerus duomenis, stenkis, važiuok į Italiją, gali pragyventi iš krepšinio“, – tokie trenerio patarimai aštuoniolikmečiui prasprūsdavo pro ausis. Sportui tada savo gyvenimo jis nesirengė atiduoti.

Gal ir nebūtų atidavęs, jei ne vienas Varšuvos gydytojas, kuris konsultacijoje vaikinui pasiūlė koją amputuoti. Jam atrodė, kad ją nupjovus bus galima parinkti geresnį protezą ir ištiesinti eiseną. „Mano pėda buvo pakrypusi į šoną, vaikščioti darėsi vis sunkiau, – pasakoja. – Daktaras paaiškino, kad pėdos neįmanoma išlyginti jokiais protezais, bus tik blogiau – pradės gesti klubo kaulai, toliau kryps stuburas, imsiu kūprintis, gali būti, kad išvis nebegalėsiu vaikščioti...“

Ateitis neatrodė šviesi, bet ir apsispręsti Jonui buvo sunku. Na, kaip jis visai be kojos? „Daug dienų apie tai galvojau, galvojau ir vieną dieną ryžausi paskambinti gydytojui. Pamaniau, kol jaunas, kol stiprus, juk viskas greičiau sugis, o aš priprasiu“, – dabar aiškina.

Po dvejų metų operacija jam buvo atlikta Lenkijos Konstancino-Jeziornos ortopedijos centre. Kai atsigavo, žaizda sugijo ir jau galėjo stotis, gavo pirmąsias „kojas“. Protezai buvo paprasčiausi, juos dažnai keitė, nes audiniai traukėsi ir kojos galas mažėjo. „Visą gyvenimą man tą koją skaudėjo, – prisipažįsta. – Prie skausmo buvau įpratęs, bet po operacijos skaudėjo dar labiau, penkias naktis beveik nemiegojau.“

Kaip tai aš nebėgiosiu?!

Pustrečio mėnesio praleidęs reabilitacijos centre, Jonas grįžo namo, į savo Burokų kaimą. Sako, žmonės į jį žiūrėję lyg į numirėlį, prisikėlusį iš kapų: be kojos, vadinasi, dabar jau tikrai tik invalido vežimėlis: „Šeima operacijai nepritarė, jiems atrodė: ko aš noriu, juk sveikas, gyvas, vaikštau... Ir po ligoninės niekas nieko neklausė. Žinau, bijojo mane įskaudinti, o aš likau visiškai vienas. Jausmų niekam nerodžiau, bet kas darėsi mano viduje!“

Nupjauta koja daugiau nesikeitė. Jonas pradėjo ieškoti nuolatinio protezo. „Kokio ieškai?“ – paklausė jo daktaras reabilitacijos centre. „Tokio, su kuriuo galėčiau bėgioti ir žaisti krepšinį!“ – savo svajones užtikrintu balsu išsakė vaikinas. „Dar nė vienas pacientas mūsų centre nebėgo“, – atsargiai svajotoją perspėjo gydytojas. „Kad žinotumėt, kaip jis mane supykdė! – dabar juokiasi Jonas. – Kaip tai nebėgiosiu?! Juk prieš operaciją bėgau!“

Kaip tai nebėgiosiu?! Juk prieš operaciją bėgau!“

Pirmą protezą vaikinui parinko fizinės reabilitacijos specialistas. Jis rado ortopedus, kurie specialiai Jonui pagamino koją. Kainavo ji daug – trisdešimt penkis tūkstančius litų. „Tokių pinigų neturėjau, – pasakoja. – Paskolino sesuo. Sutarėme, kad iš ūkės kiekvieną mėnesį jai grąžinsiu po tūkstantį litų. Bet tūkstančių daug, o mėnesių – mažai.“

Po dar dvejų metų vaikinas apsisprendė važiuoti pas pusbrolį Tadą, kuris jau buvo įsikūręs Anglijoje, Kembridžo mieste. „Ūkėje nebemačiau savo ateities, – sako. – Na, melžčiau sau karves, vesčiau kaimynų dukterį, auginčiau su ja vaikus, o kas toliau?! Norėjau gyventi kitaip.“

Pradžia svetimoje šalyje, su 40 svarų kišenėje buvo sunki. Be kalbos, be miesto amato, kaip pats sako. Pusbrolis rado darbą bare. Sumelavo, kad giminaitis moka angliškai. Kad šis nieko nesupranta, paaiškėjo jau pirmą darbo dieną. „Manęs ko klausia, o aš šypsausi, ir tiek...“ – juokiasi ir pasakoja netrukus radęs dar vieną užsiėmimą. Nuo penktos iki aštuntos ryto koledže plaudavo tualetus. „Bjauru buvo...“ – tarsteli, bet tuojau pat vėl aiškina tuomet galėjęs dirbti bet kokį darbą, kad tik užsikabintų. „Džiaugiausi ištrūkęs iš kaimo, vis galvojau, kad kas nors tikrai mano gyvenime pasikeis“, – atvirai sako.

O keistis viskas pradėjo po gero pusmečio. Tada, kai Jonas nusprendė, kaip buvo tėvams žadėjęs, vasarą nebegrįžti namo, į kaimą. Pradėjo mokytis anglų kalbos, kasdien vaikščiojo į kursus atvykėliams. „Dirbdamas su lietuviais ir lenkais kalbos juk neišmoksi“, – juokiasi. Pramokęs kalbą gavo pirmąjį darbą sporto klube. Sako specialiai ieškojęs tokio, kad dirbti reikėtų tik tarp britų. Užsirašė į krepšinį, paskui tame pačiame sporto klube pradėjo svorius kilnoti. „Iš pradžių nesupratau, ką ir kaip teisingai reikia daryti, – pasakoja, – bet angliškai jau neblogai gaudžiausi, ėmiau lankyti kursus.“

Išgirdęs, kad Londone organizuojama talentų atranka į Londono parolimpines žaidynes, Jonas nusprendė pamėginti. Pasirinko sprintą, mat Kembridže gyveno ir treniravosi Jonnie Peacockas, vyrukas, parolimpinėse žaidynėse jau laimėjęs aukso medalį. Atranką lietuvis perėjo, netrukus jau kasdien iš Kembridžo važinėjo į Londoną ir drauge su Jonnie ruošėsi žaidynėms. „Tai buvo rimta, – pasakoja. – Teko sumažinti darbo krūvį, sportuodavome po penkias valandas per dieną. Mus palaikė rėmėjai, šiek tiek pinigų davė šeima, už nuomą sumokėdavau, kažkaip išsilaikiau.“

Kad galėtų atstovauti Didžiosios Britanijos komandai, Jonas netgi gavo šios šalies pilietybę. Tik štai tarp pakviestųjų į žaidynes jis nepateko. Tuomet draugas pasiūlė rengtis „Miami Pro UK“ čempionatui.

Merginoms – istorijos apie ryklio nutrauktą koją

Kembridže Jonas gyvena ir dirba devynerius metus. Sako pamilęs šitą mažą, jaukų studentų miestą. „Londonas man per didelis, gal kad esu iš kaimo...“ – šypteli.

Jo gyvenimo draugė, dramos mokytoja Jocasta Haynes, su kuria susilaukė dukrelės Olivijos, irgi kilusi iš nedidelio, visai netoli Kembridžo esančio kaimelio. „Pasitaikė visokių merginų, – prisipažįsta Jonas, – ir lenkių, ir lietuvių, tačiau visada žinojau, kad su tautiete nieko neišeis. Britų mentalitetas man daug arčiau...“

Apie savo negalią Jonas merginoms pradžioje neprisipažindavo. „Su viena metus išdraugavau, kol sužinojo, – juokiasi ir sako vėliau įsidrąsinęs. – Prikurdavau visokių didvyriškų istorijų apie tai, kaip gelbėjau vaiką ir ryklys man nukando koją.“

Prieš trejus metus susipažinęs su Jocasta, taip pat nepuolė jai pasakoti apie savo trūkumą, tačiau merginos brolis Joną pažinojo, taigi, po trijų savaičių viskas paaiškėjo. „Brolį ji išvadino kvailiu, mat pirmą kartą mes susitikome salsos pamokoje, Jocasta net pagalvoti negalėjo, kad aš neturiu kojos. Jos tai neišgąsdino – be kojos buvo ir jos senelis.“

Į Didžiąją Britaniją gyventi persikėlęs Lenkijos lietuvis tikina čia smalsių žvilgsnių mažiau sulaukiantis nei tėvynėje. „Dažnai mūsų galvoje yra daugiau nei realiame gyvenime, – įsitikinęs. – Prisimenu, kai pirmą kartą išsiruošiau į parduotuvę mūvėdamas šortus. Iki to laiko nedrįsau jų nešioti, maniau, automobiliai sustos pakelėje, vairuotojai žiūrės į mano koją. Tačiau nieko nebuvo! Mašinos nestojo, o aš ramiai pasiekiau parduotuvę. Tą dieną supratau, kad man pirmiausia reikia tvarkytis su savo baimėmis. Tai jos stabdo žingsnius į priekį. Nėra nieko neįmanomo!“

Anuomet išsiblaivęs, dabar gyvenu visiško abstinento gyvenimą. Jis man patinka, nebekankina depresijos, išmokau džiaugtis kiekviena blaivia akimirka.

Tą patį Jonas kartoja ir savo sporto klubo „Fitnessjonas“ lankytojams. Prieš keletą metų įkūręs nuosavą klubą, sako iš pradžių irgi bijojęs, kad neišgyvens, nesurinks pinigų. Tačiau koks buvo patenkintas, kai lankytojai atėjo paskui, kartu su juo.

Po sėkmingo pasirodymo „Miami Pro UK“ čempionate norinčiųjų sportuoti kartu su Jonu ir tapti bent kiek panašiems į jį dar padaugėjo. „Aš gaunu daug laiškų, kuriuose žmonės klausia patarimo. Noriu pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų atsakymus turime savyje, tik reikia gerai jų paieškoti“, – tvirtai tiki.

Kaip ir tuo, kad kūnas yra sielos veidrodis. Kuo jis geriau atrodo iš išorės, tuo švaresnis, skaidresnis viduje. „Žmogus privalo būti sveikas. Nebūsi sveikas – neturėsi nieko, net šeimos negalėsi išlaikyti“, – sako Jonas, kuris jau penkerius su puse metų visiškai nevartoja alkoholio. Alkoholizmas, tikina, – irgi liga. Labai baisi. „Ir aš buvau priėjęs liepto galą, gėriau labai daug, po gėrimų ištikdavo siaubingos depresijos. Supratau, kad vienas iš to mėšlo išsikapstyti nepajėgsiu, teko prašytis pagalbos, – prisipažįsta. – Anuomet išsiblaivęs, dabar gyvenu visiško abstinento gyvenimą. Jis man patinka, nebekankina depresijos, išmokau džiaugtis kiekviena blaivia akimirka.“

Paklaustas apie vestuves, Jonas tik šypteli: „Kol kas negalvojame, dar reikės palaukti...“ Su Jocasta jiedu džiaugiasi, kad dukrytė Olivija auga linksma ir sveika. O vakarais Jonas jai skaito lietuviškas pasakas. „Aš esu lietuvis, Olivija irgi turi lietuviškų šaknų. Noriu, kad, nuvažiavusi į Lietuvą ar Lenkiją, ji galėtų susikalbėti su giminėmis, iš jų išmoktų daug gerų, gražių dalykų ir juos panaudotų savo gyvenime.“