Jonavietis Matas Ažukas: „Noriu, kad mane išgirstų kuo daugiau jaunų žmonių“

Jonavietis Matas Ažukas (21), pasinaudojęs šiomis galimybėmis, apkeliavo pusę Europos, aplankė Ameriką, susirado draugų iš skirtingų šalių, užmezgė ryšius su žymiais pasaulio intelektualais ir, galiausiai, jau būdamas dešimtoje klasėje, susidėliojo tolimesnį savo gyvenimo planą, kurio tikslingai laikosi iki šiol.

Buvęs Lietuvos kariuomenės nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos savanoris, dabar jau politikos mokslus studijuojantis pirmakursis Matas teigia, kad Lietuvos švietime jaunas žmogus pasigenda praktikos: „Mokykloje gauname teorines žinias, tačiau prarandame galimybę jas panaudoti praktiškai. Tam yra įvairūs projektai, moksleivių organizacijos ar kitos veiklos, į kurias įsitraukus, pamatai visai kitą pasaulį, gauni neįkainojamų žinių bei patyrimų. Mažuose miesteliuose ar kaimeliuose augančio jaunimo akiratis daug siauresnis nei tų, kurie gyvena didžiuosiuose miestuose, tad noriu, kad apie savanoriavimo ir įvairių projektų galimybes išgirstų ir jomis pasinaudotų kuo daugiau moksleivių.“ 

Esi aktyvus savanoris ir tarptautinių projektų dalyvis. Nuo ko viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo nuo įvairių Jonavos jaunimo organizacijų rengiamų sporto renginių, orientacinių varžybų, protmūšių, kuriuose mėgdavau dalyvauti. Laikui bėgant supratau, kad noriu būti ne tik dalyvis, bet ir pats tapti viso to dalimi. Taigi, pagrindą padėjo įsitraukimas į vietos organizacijas. Vėliau prisijungiau prie Lietuvos moksleivių sąjungos (LMS) bei sudalyvavau rinkimuose į Lietuvos mokinių parlamentą (LMP), į kurį galėjo papulti tik vienas atstovas iš rajono. 

Dešimtoje klasėje, patekus į LMP, prasidėjo dažnos kelionės į Vilnių, taip pradėjau plėsti savo akiratį, susipažinau su naujais žmonėmis, kurie taip pat atvykdavo iš skirtingų miestų. Plečiant ratą žmonių, kuriuos siejo bendri interesai, išgirdau vis daugiau galimybių bei pasiūlymų apie įvairius nacionalinius ir tarptautinius projektus, savanoriavimą renginiuose bei keliavimą. Taip išgirdau apie galimybę išvykti į užsienį su „Erasmus“ programa. Mano pirmoji kelionė buvo į Lenkiją, Zakopanės kalnus. Vėliau sekė dar 8 projektai skirtingose Europos valstybėse.

Baigęs mokyklą atlikai savanorišką karo tarnybą Vaidoto batalione Rukloje. Kas nulėmė tokį tavo sprendimą?

Dalyvaudamas Vyriausybės projekte „Moksleiviai – į Vyriausybę“, kur patekau į Lietuvos krašto apsaugos ministeriją, turėjau galimybę savaitę laiko analizuoti bei susipažinti su Lietuvos kariuomenes struktūra ir jos veikla. Tai buvo esminis projektas, po kurio nusprendžiau, kad noriu savo ateitį sieti su saugumu bei tarptautine politika. Vienuoliktoje klasėje sužinojau apie Atlanto sutarties Lietuvos bendriją, kuri orientuota į NATO tematiką saugumo klausimais. Tapau jos nariu ir pradėjau domėtis šia sritimi.

Po kurio laiko Vilniuje prasidėjo Jungtinių tautų ir Europos parlamento darbo simuliacijų projektai. Pirmas projektas įvyko Lenkijos mieste Varšuvoje. Susirinko jauni žmonės (nuo 16m.) rengti rezoliucijas, spręsti karo, kibernetinių atakų problemas, siūlyti sprendimus. Siekiant įsigilinti į esamą situaciją vyko seminarai, o vėliau ir debatai, diskusijos. Šis projektas man atvėrė dar vienas duris: – projekto metu susipažinau su merginomis iš Italijos, kurios man pasiūlė išbandyti savo jėgas dalyvauti projekte Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke.

Kaip reagavai sulaukęs tokio pasiūlymo?

Išgirdęs šį pasiūlymą šiek tiek sutrikau: kai gyveni mažame miestelyje, tenka tik pasvajoti apie Ameriką, tai atrodo pernelyg toli. Tačiau ilgai negalvojęs užpildžiau anketą ir į projektą patekau kartu su dar 1 000 delegatų iš viso pasaulio. Dvyliktos klasės pradžioje vienas išvykau į Ameriką. 

Žinoma, vykdamas ten jaučiau didžiulį stresą, tai buvo lyg kitas pasaulis, net žmonės atrodė kitokie. Tačiau tai, ką patyriau ten, yra neįkainojama: aš, dar tuo metu nieko nepasiekęs dvyliktokas, patekau į Jungtinių Tautų būstinę, kur renkasi visi pasaulio prezidentai spręsti rimtų klausimų. Neslėpsiu, kad skrisdamas atgal į Lietuvą turėjau ir jautrių akimirkų, kuomet supratau, ką man teko patirti, kiek daug gavau žinių, su kokiais intelektualiais žmonėmis teko bendrauti...

Dalyvaudamas Jungtinių Tautų simuliacijos projekte Niujorke, susidūrei su pasaulinio lygio saugumo taktikomis, galimybėmis. Ar atlikdamas privalomąją karo tarnybą Lietuvoje pastebėjai šalies saugumo trūkumus?

Trūkumų ir privalumų yra visur. Tačiau galiu pasakyti, kad Lietuvos kariuomenė labai greitai modernėja, vystosi, didėja finansavimas, o ir buvimas NATO nare daro didelę įtaką mūsų regionui. Aš žinojau, ko čia einu: buvau motyvuotas daugiau sužinoti apie technikas, strategijas, susipažinti su užsieniečiu batalionu. Tikrai nelikau nusivylęs.

Bendra aplinka, kuri mane supo, buvo be galo artima ir priimtina. Mano bataliono vadai padėjo bet kokiais iškilusiais klausimais: ar tai būtų asmeniniai, ar su karo tarnyba susieja atvejai. Žinoma, į karo tarnybą kiekvienais metais atvyksta vaikinai iš skirtingų šeimų, miestų, su kitokiu požiūriu ir mentalitetu. Kartais tai tampa iššūkiu, pasitaiko ginčų ir nesutarimų, tačiau tai padeda išmokti dirbti komandoje. Manau, kad tai didelis privalumas.

Vidutiniškai 3-4 projektai per metus – buvai retas svečias tiek namuose, tiek mokykloje. Kaip reagavo artimieji ir mokytojai?

Pirmaisiais metais tėvai neigiamai žiūrėjo į mano nuolatinį dalyvavimą vis kitame projekte ar renginyje. Juk jų nepilnamečio sūnaus dažnai nebūdavo namuose. Tačiau labai svarbu tėvams įrodyti, kad esi atsakingas ir motyvuotas žmogus, kuris tikslingai eina savo tikslo link, o dar svarbiau su tais tikslais supažindinti. Po keleto tokių pokalbių įgavau tėvų pasitikėjimą. Beje, tėvai ir patys pastebi, ką tokia veikla suteikia jų atžaloms, kadangi vaikas tampa brandesnis, tai stipriai pakeičia jo požiūrį, tam tikrus įgūdžius, netgi charakterį. 

Taigi, namuose mane suprato, tačiau mokykloje buvo sudėtingiau. Visada mokiausi vidutiniškai. Vienuose dalykuose buvau stipresnis, kituose silpnesnis. Buvo mokytojų, kurie mane „laikė po padidinamuoju stiklu“ ir mano veiklą įvardindavo kaip paprasčiausią keliavimą ar dykaduoniavimą. Tačiau taip pat buvo mokytojų, kuriems esu dėkingas už palaikymą ir motyvaciją iki šiol. Jie suprato, kad tai yra reikšminga ir kai kuriais atvejais vertingiau už praleistą pamoką suole.

Aplankei didžiąją dalį Europos, nuvykai į Ameriką. Tokios kelionės kainuoja nemažus pinigus. Ar iškilo finansinių sunkumų?

Žinoma, viskas atsiremia į pinigus, bet kai yra noras – viskas įmanoma. „Erasmus“ programa moksleiviams bei studentams teikia stipendijas, tačiau kiti įvardinti projektai kelionių neapmokėjo. Todėl man labai pasisekė, kad esu kilęs iš mažo miestelio: galėjau labai lengvai pasiekti miesto verslininkų bei savivaldybės duris. 

Ėjau su tarptautiniais projektų kvietimais ir gavau Jonavos miestelio paramą. Mane išgirdo ir suprato, kad verta investuoti į jauną žmogų. Daugelis mano draugų, kurie gyvena didmiesčiuose, nesulauktų tokios greitos ir didelės paramos iš savo savivaldybių. Tad norėčiau, kad jaunimas, gyvenantis mažesniuose miesteliuose, žinotų apie tokias finansavimo galimybes.

Kokių kurioziškų ar labiausiai įsimintinų akimirkų, nuotykių teko patirti savanoriaujant, dalyvaujant tarptautiniuose projektuose?

Manau, vienas didelis nuotykis buvo Amerika! Tačiau įsimintinų akimirkų buvo be galo daug. Miegojau stotyse, sudalyvavau projekto kolegų vestuvėse Azerbaidžane, savanoriavau muzikos festivalyje „Open‘er“ Lenkijoje, kuriame buvo vien tautiečiai lenkai. Beje, tai buvo rimtas iššūkis, tačiau dabar tai malonus prisiminimas (juokiasi).

Manau, kad žmonės, su kuriais susipažinau, yra vertingiausia, ką galėjau gauti. Pavyzdžiui, dalyvaujant projekte Šveicarijoje susibičiuliavau su vaikinais iš Malaizijos, Rumunijos, Australijos. Ryšį su jais palaikau iki šiol ir planuoju susitikti kažkuriame pasaulio krašte. Dar vienas įsimintinas įvykis buvo pieš porą metų: būdamas Kipre įlipau į autobusą ir netikėtai sutikau merginą, su kuria dalyvavau viename projekte Slovakijoje, o ji pati buvo kilusi iš Vengrijos! Tokios akimirkos tampa įsimintiniausios, nes supranti, kad pasaulis yra be galo mažas, o tokie projektai mus jungia.

Ko palinkėtum jaunimui, kuris vis dar nežino, kokią profesinę kryptį pasirinkti?

Jeigu sėdi užsidaręs namuose, tai nepadės savęs pažinti ir pasirinkti profesijos. Jei manai, kad baigęs mokyklą staiga suprasi, kuo nori būti – taip nebus. Tokiu atveju pasirinkimą nulems draugai, tėvai, aplinka, bet ne tu. Todėl linkiu kuo ankščiau tai suprasti, įsitraukti į įvairias veiklas ir pasinaudoti galimybėmis.

Savanorystė bei įvairūs kiti projektai jaunam žmogui duoda labai daug: tai ne tik gerai praleistas laikas, nauji draugai, bet ir savęs ugdymas, visapusiškas tobulėjimas. Gali atrasti save ir suvokti, ko nori iš gyvenimo, pradėti mąstyti apie ateitį ne tik paskutiniais mokyklos metais. Beje, daug kas sako, kad planuoti gyvenimą, kurti penkmečio planus yra neprotinga. Tiesos tame yra, tačiau aš manau, kad labai svarbu turėti tam tikras gaires ir jų laikytis. To ir palinkėčiau.