Jono Meko ir Niujorko publikos įvertintas filmo „Streikas“ režisierius Romas Zabarauskas: „Lietuvoje esu nesuprastas“

Išvysti R.Zabarausko „Streiko“ Niujorke į kino salę sugūžėjo minia interesantų – svečiams nepakakus vietos prireikė net papildomų pristatomų kėdžių. Režisieriaus juostą publika palydėjo gausiomis ovacijomis, pasibaigus premjerai negailėjo gražių žodžių. 

„Sulaukiau daugybės teigiamų atsiliepimų. Aišku, Niujorke žmonės yra mandagūs ir nepuola po premjeros kritikuoti, taip kaip lietuviai, kuriems nuoširdžiai „suvaryti“ kūrėjus visada atrodo gyvybės ir mirties klausimas“, – kandžių žodžių negailėjo R.Zabarauskas.

Režisierius tikino esąs labai laimingas dėl jį pasitikusios sėkmės: „Niujorko publika yra išlepusi renginių, filmų, muzikos, todėl labai džiaugiuosi dėl tokio susidomėjimo: daug žiūrovų po filmo priėjo paspausti rankos, pasidomėjo, kaip galima įsigyti garso takelio albumą, kaip filmą pamatyti jų draugams. Manau, kad užsieniečiams lengviau atsitraukti nuo manęs kaip asmenybės ir įvertinti filmą objektyviai. Lietuviai pavargo nuo nuolatinio spaudos dėmesio man ir mano filmui, todėl filmą vertina su milžiniškais lūkesčiais. Na, tai irgi gerai – tikiuosi tuos lūkesčius kuo greičiau įgyvendinti!“

Didžiausias įvertinimas R.Zabarauskui buvo J.Meko pasirodymas filmo premjeroje. Tiesa, „Streiką“ menininkas buvo matęs ir anksčiau.

„Man labai malonu, kad toks iškilus menininkas, gyva legenda nepasididžiavo ir atėjo palaikyti mano filmo. Iš tikro, galiu prisipažinti, kad kiekvieno susitikimo su Jonu Meku metu man iš jaudulio linksta kojos ir prarandu kalbos dovaną, todėl labai daug mes nepasikalbėjome – pasisveikinome ir nusifotografavome prieš premjerą, o po jos Mekas priėjo pasveikinti, pagyrė, kad tai puiki pradžia“, – portalui Žmonės.lt pasakojo R.Zabarauskas.

Anot R.Zabarausko, Jonas Mekas yra puikiai žinomas visam Niujorkui, todėl jo palaikymas paliko įspūdį visai režisieriaus komandai, festivalio organizatoriams ir svečiams.

Premjera Niujorke filmui „Streikas“ – tik pradžia. Šiuo metu jau suplanuotos dar trys filmo premjeros skirtingose šalyse, artimiausia jų – Meksikoje.

„Greitu metu išleisime mokamas filmo peržiūras internete, kad jį galėtų pažiūrėti visi norintys. Aš tikiu, kad būtent čia mes turime perspektyvų, nes mes visada daugiausiai dėmesio, gerbėjų sulaukėme būtent internete“, – apie tolimesnius užmojus pasakojo R.Zabarauskas.

Nusivylė kritika

Po dar rugsėjo pabaigoje Vilniuje vykusios „Streiko“ premjeros režisierius R.Zabarauskas neslėpė nusivylimo – neigiami kritikų įvertinimai jį išties įskaudino. Menininkas tikino besijaučiąs nesuprastas ir turi tam argumentų.

„Į kritiką aš reaguoju skaudžiai, nes Lietuvoje aš esu absoliučiai neteisingai suprastas, tiek su savo pirmu filmu, tiek, kiek dabar matau, ir su nauju. Dėl politinių filmo temų, ir dėl to, kad mane palaiko Lietuvos įžymybės, aš sulaukiu nuolatinio spaudos dėmesio. Tai sukelia žmonėms pavydą ir kartu sudaro įspūdį, kad aš dirbtinai save iškeliu ir siekiu komercinės naudos“, – svarsto R.Zabarauskas.

Režisierius įsitikinęs, kad tikrovėje viskas yra atvirkščiai: „Aš kuriu visiškai nepopuliariomis temomis ir kartu nedarau jokių kompromisų su savo menine vizija. Dėl to ir tik dėl to aš patekau į Berlyną ir sulaukiau žinomų Holivudo režisierių palaikymo.“

R.Zabarauskui atrodo, kad neigiamus atsiliepimus kritikai žėrė nė neįsigilinę į filmo turinį. Maža to, menininkas ryžosi suabejoti jų kompetencija: „Labiausiai man gaila ir net, sakyčiau, gėda už profesionalių kritikų recenzijas. Jie rašo visiškai neįsigilinę į mano filmų kontekstą ir atrodo, kad net nežino, kas yra „queer“ teorija ir kinas, kaip į kiną žvelgia lyčių studijų teorija. Čia aš turiu pritarti Jono Meko teiginiui, kad Lietuvoje turi išmirti karta, kad kažkas pasikeistų. O iš tiesų net ne karta, o mentalitetas, kuriuo sėkmingai užsikrečia ir jauni žmonės.“

Vis dėlto pokalbį su Žmonės.lt R.Zabarauskas baigia pozityvia gaida:  „Aš dėkoju žmonėms, kurie palaiko šį filmą, ir norėčiau tęsti dialogą su jais! Į viską žiūriu optimistiškai, ir manau kad po kelionių Niujorke ir Meksikoje atsigausiu ir sėsiu taisyti savo naujo scenarijaus, kurį rašau jau šešis metus. Vis dėlto kuriu ne tam, kad kažkam įtikčiau, o tam, kad kalbėčiau apie svarbius dalykus nebanalia kino kalba.“