Jeigu tada, 1948-aisiais, dipukų stovykloje Vokietijoje poetas Jonas MEKAS (1922–2019) būtų priėmęs pasiūlymą bei gerą finansinę paramą studijuoti teologiją ir tapti evangelikų pastoriumi, pasaulio kultūra būtų praradusi JAV avangardinio kino krikštatėvį – filmininką, kaip save vadino. Tuomet jis pasirinko alkaną būtį ir kūrybos laisvę.
Taisyklių laužytojas
Jaunuolis iš kaimo, priešpaskutinis vaikas iš šešių, dirbęs juodžiausius ir sunkiausius ūkio darbus, perkeltųjų asmenų (DP) stovykloje piktinosi: „Šūdas, sakau, iš lietuvio, ne miesčionis, lietuvis yra ūkininkas ir toks turi likt. O jie – vis į miestą ir į miestą, kaip apsėsti. Įsivaizduok tik lietuvį vidury New Yorko, galvą į šimtąjį aukštą užvertusį, – na, ką jis ten veiks, tas lietuvis?“ Tačiau jo ir trejais metais jaunesnio brolio Adolfo (1925–2011) gyvenimo vingiai taip susiklostė, kad atsidūrė būtent tame „New Yorke“ ir įsuko ten avangardo uraganą.