Jonyno filme „Siena“ aktoriams teko peržengti savo pačių ribas: „Filmuotis ėjau su mintimi – galiu nebegrįžti“

Naujausias I.Jonyno filmas „Siena“ jau rodomas šalies kino teatruose. Šešerių metų kino darbas pasakoja apie ornitologą, atsitiktinai įsivėlusį į kontrabandininkų tinklą. Pagrindinis filmo personažas Vilius (aktorius Šarūnas Zenkevičius) priverstas stoti į akistatą su rizika, moraliniais pasirinkimais ir pačiu savimi.

Pasirinkimų filme netrūks ir kitiems personažams, kuriuos filme suvaidino jaunųjų aktorių komanda – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Urtė Povilauskaitė, laisvai samdomi aktoriai Laurynas Luotė, Kamilė Petruškevičiūtė, Vygandas Vadeiša. Prieš šešerius metus visiems jiems „Siena“ buvo pirmoji patirtis kino aikštelėje.

Savita autistės Urtės versija

Panevėžio Juozo Miltinio teatro žiūrovų 2024-ųjų mėgstamiausiai aktorei U.Povilauskaitei filme teko itin sudėtingas vaidmuo. Jos personažas – autizmo spektro sutrikimą turinti paauglė. Urtė gyvena savo pasaulyje, savo logikoje ir savo tyloje.

„Toji mergaitė bendrauja savotiškais, mums nesuprantamais būdais. Ji mato, kas vyksta, norėtų pasakyti, bet negali. Autizmo sindromas buvo taškas, nuo kurio atsispyriau, šis sindromas turi visą spektrą, elgesys gali būti skirtingas. Nenorėjau tiesiog kopijuoti kurio nors vieno žmogaus, rezultatas nebūtinai būtų geras. Su režisieriumi pamėginome eiti kita kryptimi, kurti vaidmenį, mergaitės elgseną, kuri žiūrovams keltų asociacijų“, – pasakoja aktorė ir priduria esanti nepaprastai dėkinga Panevėžyje su autizmo spektro sutrikimų turinčiais vaikais dirbančiai muzikos terapeutei Vidai Šimaitienei.

Smulkutė, vaikiško veido aktorė U.Povilauskaitė paauglės vaidmeniui itin tiko. Urtė sako suprantanti režisieriaus pasirinkimą filmuotis kviesti jau dirbančią, vaidybos studijas praėjusią aktorę, o ne vaiką. Filme yra kelios scenos, kurias, nežalodamas savo psichikos, gali suvaidinti tik profesionalas.

„Mano Urtė stebi pasaulį. Yra akimirkų, kai jos jausmai tėvui atsiskleidžia, režisierius, rašydamas scenarijų, juos subtiliai sudėjo į personažą. Mudu su Ignu kūrėme savitą Urtės versiją – kaip galėtų jaustis ta mergaitė, kaip ji galėtų matyti pasaulį”, – apie vaidmenį pasakoja aktorė.

Ji įsitikinusi, kad autizmo spektro sutrikimus turintys žmonės viduje nešiojasi paslaptį, kurią mums, neurotipiniams, sunku suvokti. Todėl filme nėra sentimentalumo, apkabinimų, dramatiškų atvėrimų, kurie tik gražiai atrodytų.

„Jei žmogaus prigimtyje nėra poreikio apsikabinti, būtų neteisinga tai rodyti filme vien dėl to, kad to noriu ar žiūrovas tikisi“, – sako viena iš pagrindinių filmo aktorių.

Tai, kad aktorės ir personažo vardai filme sutampa – tik atsitiktinumas.

„Atrankoje iškart pasakiau, kad esu Urtė, kaip ir filmo veikėja. Pamenu, tada pasijuokėme, vėliau klausimas, kad reikėtų pakeisti vardą, net nekilo. Gal kartais ir būdavo įdomių akimirkų, kai Šarūno personažas, mano tėtis, filme, rėkdavo: „Urte, tu viską gadini!“, tada akimirką pagalvodavau, kuriai Urtei tai skiriama. Dabar, jau pamačiusi filmą, jaučiuosi susitapatinus su personažu ir man atrodo, kad mūsų vardo dalijimasis leido man į jį pažiūrėti itin asmeniškai“, – pasakoja Urtė.

Tas kaimietis, marozas ir esu aš

Plungėje augęs, dabar Klaipėdoje gyvenantis ir dirbantis aktorius L.Luotė į filmavimus Rusnėje atvyko Pamario kraštą jau pašniukštinėjęs.

„Galvojau, išgirsiu istorijų apie cigaretes, bet žmonės tylėjo…“ – prisimena jis ir sako, kad jausmas prie realios sienos buvo sunkiai įvardijamas, kilo ir baimė, ir priešiškumas – ir ten priešai, ir tu tarsi tokiu jautiesi.

L.Luotės personažas Kurmis – žmogus, įstrigęs savo aplinkos ir aplinkybių spąstuose. Jo elgesį aktoriui dažnai sunku pateisinti, bet vis dėlto visiškai svetimas jis nėra: „Kurmyje daug manęs – jo emocijose, santykiuose. Jis drąsus bailys. Ir filme yra situacijų, kai jis už mane drąsesnis.“

Filme Laurynui teko sudėtinga prievartos scena – tai iš tų akimirkų, kai aktorius turi peržengti ne tik vaidmens, bet ir savo paties ribas.

„Tą sceną priėmiau natūraliai, tiesiog iš anksto buvau pasakęs sau, kad kelio atgal nėra“, – sako jis.

Kino aikštelė prieš šešerius metus jam buvo visiškai naujas pasaulis.

„Nelabai ir turėjau laiko pažinti personažą, juk viskas buvo nauja“, – prisimena ir sako, kad gyvenimo užgrūdintas žmogus, silpnas, pasidavęs aplinkybėms, žiūrovui dažnai yra artimesnis nei herojus.

„Tas kaimietis, marozas ir esu aš. Taip užaugau ir visai to nesigėdiju“, – sako aktorius, šiandien jau skaičiuojantis vieną premjerą po kitos.

Netrukus L.Luotę pamatysime Tado Vidmanto komedijoje „Milijonieriaus jubiliejus“, Tomo Vengrio „Barakudoje“ ir Elzės Vozbinaitės filme „Kai noksta obuoliai“.

Įsijausti padėjo randai ant veido

Nedidelis, bet ryškus filme – aktorės Kamilės Petruškevičiūtės vaidmuo. Gyvenimo aplinkybių užgrūdintą moterį, žuvusio kontrabandininko žmoną suvaidinusi aktorė įsitikinusi, kad jos vaidmuo atspindi filmo istoriją ir laikmetį.

„Audra – gyvenimo sugadinta moteris, ji stipri, tik ar laiminga?“, – svarsto Kamilė, pridurdama, kad įsijausti padėjo ir režisieriaus užduotys, ir grimo dailininkės ant veido sukurti randai.

Kad ir buvo labai šalta, iš filmavimo aikštelės aktorė sako išsivežusi vien geras emocijas.

„Pirmą kartą atvykau į Pamarį, užklupo pūga, net filmuoti negalėjome. Tačiau emocijos kino aikštelėje buvo nepaprastai geros – man patiko ir scenos, ir grimas. Gal tik buvo baisu rankose laikyti vaikutį, nesu įpratusi, vis bijojau, kad neišmesčiau“, – pasakoja Auksinio scenos kryžiaus laimėtoja, teatro mėgėjams labiausiai pažįstama iš spektaklio „Vestuvės“.

Fiziniai iššūkiai aikštelėje tapo kasdienybe

Aktorius V.Vadeiša atviras – nuo pirmojo susitikimo su režisieriumi suprato, kad teks dirbti kitaip.

„Ignas man aiškiai iškomunikavo, kad pasiruošimas vaidmeniui yra būtinas“, – pasakoja aktorius.

Iki tol mažai ką žinojęs apie Pamario kraštą, kontrabandą ir pasienio gyvenimą, Vygandas sako netrukęs suprasti, kad filmo pasaulis – ne romantizuota fikcija, o tikrovės, egzistuojančios šalia mūsų, atspindys.

Fiziniai iššūkiai kino aikštelėje tapo kasdienybe.

„Tiesiogine žodžio prasme teko tapti kaskadininku. Jei atvirai, mane turbūt labiausiai sudomino fiziniai iššūkiai, sudėtingas vaidmuo. Ir tai buvo ne žingsnelis, kurį savyje teko perlipt, o tikras olimpinis šuolis su kartimi. Ignas paklausė, ar padarysiu. Užsispyriau – padarysiu arba mirsiu bandydamas (šypsosi). Ir tai – ne tik žodžiai, buvo filmavimo pamainų, į kurias ėjau su mintimi, kad galiu ir nebegrįžti“, – pasakoja kontrabandininko Stasio personažą sukūręs aktorius.

Būtent ši patirtis ir sustiprino, leido peržengti asmenines sienas.

„Tai buvo tikroji kino patirtis, kuri iš aktoriaus reikalauja atsakingo pasirengimo. O ir Ignas užtikrino, kad turėčiau visas galimybes ruoštis: pamokos su naru, ralio pradmenys, darbas su kaskadininkais. Maudynės šaltame vandenyje, meditacijos, kvėpavimo sesijos, mokymasis nepulti į paniką, atsikratyti baimių – tai buvo užduotys sau“, – filmavimo laiką prisimena Vygantas.

Jis sako, kad būtent filmo režisierius I.Jonynas padėjo suvokti, jog žmogaus galimybės beribės, tereikia tuo patikėti.

Savo braižui ištikimas filmo režisierius I.Jonynas „Sienoje“ subūrė net tik profesionalius aktorius – Eglę Mikulionytę, Remigijų Bilinską, Justiną Mikolaitytę, bet ir kitų profesijų atstovus. Kontrabandininkų vadeivą įkūnijo garsi Lietuvos chorvedė Danguolė Beinarytė, ypatingas vaidmuo atiteko ir VDU docentui, vertėjui Viktorui Bachmetjevui.

„Baltic Productions“ prodiuseriai į komandą pakvietė naujosios lietuvių kino kartos talentus – filmo operatorių Audrių Budrį, montažo režisierių Darių Šilėną, kompozitorių Dominyką Digimą, dailininkę Kotryną Balčiūnaitę-Budrienę. Filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Psichologinis trileris „Siena“ Lietuvos kino teatruose – nuo gruodžio 5 dienos.

Filmo anonsas: