Jordanijos sužavėta Gintarė: „Šypsena šioje šalyje tave pasitinka kiekviename žingsnyje“
Jordanijoje atsidūriau dėl dviejų priežasčių. Staiga savyje pajaučiau atsirandantį nenustebimo Europa jausmą: norėjosi iššūkio protui, o dar labiau – pripildyti jį naujomis gyvenimo būdo formuluotėmis, taip išmušant iš kojų senąsias, kurios mano gyvenime daro sprendimus, o pasąmonę pripildyti nepažįstamais toliais, taip pasirūpinant gražiais ateities sapnais.
Mintyse vis sukosi Afrika, Tolimieji Rytai, bet tam neturėjau nei laiko, nei finansinių išteklių, todėl netikėtai atsiradę pigūs bilietai Jordanijos kryptimi, akimirksniu tapo atsakymu į visus klausimus. Sakydama akimirksniu, turiu omenyje 7 minutes. Būtent tiek laiko užtruko idėjai lėktuvo bilietų pavidalu tapti realybe.
Tiesa, nusipirkus bilietus, kelis kartus teko suabejoti, ar priimtas sprendimas teisingas, nes aplinkiniai, išgirdę, kad po Jordaniją keliausiu vien su drauge, net jei nepasakydavo nieko konkretaus, žvilgsniu ar galvos pakraipymu pasakydavo pakankamai, kad pradėčiau kelti įvairius klausimus. Pavyzdžiui, tokius, kuriuos uždavė kiti: „O ten saugu?“.
Buvo ir tokių, kurie klausimų nekėlė, bet konstatavo faktus. Tiesa, patys jų nepatikrinę – vien kažkur juos girdėję. Informacijos srautas, formuojantis mūsų nuomonę apie pasaulį, labai platus, bet tuo pačiu, labai siauras, nes nepapasakoja mums visko, taip palikdamas mus tik daliniame pažinime. O mes bijome to, ko nepažįstame!
Arabiškos šalys mums labai tolimos, jų kultūros visai nepažįstamos, o tam tikros ženklų reikšmės mūsų kasdienėje realybėje išsikraipiusios. Labai paprasta daryti greitas išvadas ir jomis vadovaujantis įsivaizduoti, kad suprantame pasaulį, bet tas įsivaizdavimas tik stabdo mus nuo tikro pasaulio pažinimo. Tuo aš jau ne kartą įsitikinau, todėl ramia širdimi užsidėjau kuprinę ir išskridau. Pažinti.
Keliaudama labai mėgstu sustoti: atsisėsti kavinėje ar traukinių stotyje ir stebėti žmones. Bet labai gerai suprantu, kad tokio stebėjimo metu padarytos išvados, tėra tai, kaip aš matau pasaulį ir kaip skaitau jo ženklus. Galiausiai, stebėdama kitus, iš tikrųjų matau tik save. Todėl labiau nei stebėti, man patinka žmones kalbinti. Tokiu būdu namo parsiveži tikras istorijas, o ne interpretacijas.
Tiesa, Jordanijoje tai daryti ne taip paprasta. Turistai į šią šalį dažniausiai atvyksta norėdami pamatyti vieną iš Septynių pasaulio stebuklų – uolose išskaptuotą nabatėjų miestą Petrą – tad keliaudamas po mažesnius miestelius sutinki jordaniečius, kurie anglų kalbos dar tik mokosi, o sustojęs pasisveikinti su vienišoje dykumoje gyvenančiais bedujinais kalbiesi vien šypsena. Tiesa, šypsena tave pasitinka visur: mažoje kaimo parduotuvėlėje, pietaujant ne tik turistų laukiančiame restorane, bet ir iš pirmo žvilgsnio visai nepatrauklioje vietinėje užkandinėje, ar paprasčiausiai einantį gatve. Tikriausiai todėl, kad turistų čia žymiai mažiau, nei tokio kraštovaizdžio ir svetingumo kraštas nusipelnė. Tai stebina, retkarčiais liūdina, bet tuo pačiu ir džiugina, nes ne tik suteikia galimybę išgyventi autentišką Jordanijos patirtį neapsuptam gerai pažįstamų vakarietiškų veidų ir įpročių, bet vis iš naujo priverčia pasijusti laukiamu – visi vietiniai neperstojamai džiaugiasi tavo buvimu!
Tad nors kaimyninių šalių padėtis gali kurti įsivaizdavimą, kad Jordanijoje nesaugu, visos kelionės metu nė karto taip nesijaučiau. Tiesa, pradėjus kelionę automobiliu dar nespėjome savo akimis patikėti, kokia įspūdinga gamta mus pasitinka pro langus, kai buvom sustabdytos pareigūno. Jam artėjant prie automobilio abi tylėjome. Nežinau, apie ką galvojo draugė, bet aš neturėjau abejonių – prašys kyšio. Arba darys kratą automobilyje. Arba... nesbespėjau sugalvoti nieko daugiau, nes patikrinęs pasus ir automobilio dokumentus jis tiesiog šypsodamasis atsisveikino sakydamas: „Welcome to Jordan. Go!“. Vėliau pareigūnai stabdė dar ne kartą. Ne kartą net netikrinę dokumentų vien pasveikino mus atvykus į jų šalį.
+17