Jos didenybė Haute Couture: drabužiai, neturintys kainos

Prieš porą metų buvo paviešintas smagus momentas. „Bado žaidynių“ herojė Jennifer Lawrence per „Auksinių gaublių“ apdovanojimus pasirodė su įspūdinga raudona suknia. Į žurnalistų klausimus apie ją aktorė atsakydavo kaip per išpažintį: „Vilkiu „Christian Dior Haute Couture“. Nežinau, kas tai yra, bet man liepta taip sakyti.“

Išvados piršosi dvi. Pirma, Lawrence, naujas „Dior“ veidas, gavo suknią vienam vakarui ir dorai ją reklamavo. Antra, kai kurių dalykų nežinome ne tik mes. Vadinasi, yra geras pretekstas pasidomėti, kuo ypatinga ta aukštoji mada ir kodėl garsi aktorė negali nusipirkti suknelės. O jei ne ji, tai kas gali?

Tikroji haute couture yra reglamentuojama tokių griežtų reikalavimų, kad su ja geriau neprasidėti, – galvos skausmo daugiau nei garbės. 

Žvelgiant atsainiai, haute couture yra tik žodžiai, o mes turime žodžio laisvę. Todėl bet kuris dizaineris gali sakyti, kad sukūrė aukštosios mados kolekciją, jei mano, kad ji to verta, arba kvailina klientes. Pasaulis nepasikeis. Tačiau tas pasaulis žodžiais haute couture apibūdina ne aukštą lygį, o mados fenomeną – labai konkrečią, autorių teisių saugomą erdvę, į kurią patenka tik vienetai. Tiesą sakant, niekas labai ten ir nesiveržia. Tikroji haute couture yra reglamentuojama tokių griežtų reikalavimų, kad su ja geriau neprasidėti, – galvos skausmo daugiau nei garbės. 

Haute couture – prancūzų monopolis, kontroliuojamas Prancūzijos vyriausybės ir saugomas tenykščių įstatymų. Ką darysi, taip jau nutiko, kad prancūzai pasiglemžė aukštąją madą, ir – gana seniai, kai Charlesas Worth’as (vadinamas haute couture pradininku) 1868 m. Paryžiuje įsteigė „Chambre Syndicale de la Couture Parisienne“. Toji asociacija keliskart keitė pavadinimą (šiandien ji žinoma kaip „Chambre Syndicale de la Haute Couture“), bet neprarado savigarbos ir noro apsaugoti savo valdas: atskirti aukščiausią mados hierarchijos laiptą nuo visų kitų laiptelių. 

Gretinti savo vardą su haute couture galima tik tapus Aukštosios mados sindikato nariu. O šios garbės nusipelno tik tas, kas bent puse kojos gyvena Paryžiuje.

Gretinti savo vardą su haute couture galima tik tapus Aukštosios mados sindikato nariu. O šios garbės nusipelno tik tas, kas bent puse kojos gyvena Paryžiuje: turi ten mados namus, parduotuvių, dirbtuvių (kad visa gamyba patektų į Prancūzijos pramonės ministerijos jurisdikciją), moka mokesčius šalies biudžetui. Tačiau ši patriotinė gaida – dar ne viskas. Dar laukia ilgas sąrašas kitų reikalavimų ir skaičių: kiek tarnautojų ir cecho darbuotojų dizaineris privalo turėti (15 + 20), kiek kolekcijų, kiek modelių rodyti ir t. t.

TAIP PAT SKAITYKITE: Galliano po „Maison Margiela“ stogu su triumfu grįžo į Paryžiaus aukštosios mados savaitę

Juokingiausia, kad pati kūrėjo asmenybė lyg ir apeinama: kai „Christian Dior“ namuose Johną Galliano pakeitė minimalistas Rafas Simonsas, niekas nė nemirktelėjo. Haute couture drabužiams taikomi reikalavimai irgi labiau techniniai nei kūrybiniai: jie turi būti siuvami tik rankomis (jokių mašinų), konkrečiai klientei, iš pačių geriausių užsakomųjų medžiagų – tokių brangių, kad pradžioje rūbas siuvamas iš muslino ar lino ir tik kai tampa nepriekaištingas, perkeliamas į gerąjį audinį. 

Aukštosios mados namų skaičius kasmet peržiūrimas, todėl keičiasi, bet paprastai jų esti tik keliolika. O kad Paryžiaus haute couture savaitė nebūtų tuštoka, joje leidžiama dalyvauti svečių teisėmis. Pavyzdžiui, Ulyana Sergeenko, talentinga dizainerė ir milijonieriaus žmona, tai daro jau keletą metų. Bet nei sėkmė, nei titaniškos pastangos jai nepadeda tapti Sindikato nare.

Net tokie aukštosios mados korifėjai, kaip Elie Saabas ar Valentino (30 metų kuriantis aukštąją madą), priklauso Sindikatui tik kaip nariai korespondentai. Šiaip jau ta situacija visai suprantama. Haute couture negali būti lengvai prieinama, jeigu nori išsaugoti išskirtinę padėtį. O ir klienčių nebus iš kur imti, jei kutiurjė skaičius augs. Be to, kuo daugiau žmonių dalyvaus žaidime, tuo sunkiau bus saugoti paslaptis.

Paslapčių – daug, pradedant drabužių kainomis, baigiant mados namų ritualais. Į tuos namus net nepateksi iš gatvės, be rekomendacijų. Reikia rasti damą, jau pramynusią takus, bet užduotis – ne iš lengvųjų, nes vakarietės haute couture klientės nesigiria tuo, ką turi: negi pripažinsi, kad už aprangą mokėjai tiek, kiek pakaktų badaujančiai Afrikos valstybėlei išmaitinti?

Kažkada haute couture buvo skirta aristokratėms, kurių pinigų niekas neskaičiavo.

Kažkada haute couture buvo skirta aristokratėms, kurių pinigų niekas neskaičiavo. Šiandien yra kitaip; daugelis moterų tiesiog nesupranta, kodėl turėtų norėti aukštosios mados, o daugeliui atviras pinigų nevertinimas ir glamūro fetišizavimas atrodo amoralūs. Tai labai riboja haute couture klienčių skaičių. Sakoma, kad jų, nuolatinių, per visą pasaulį yra tik koks šimtas, o kitų – gal keturi tūkstančiai... 

Apie kokias kainas kalbame? Sprendžiant iš to, kad versijų – begalė, niekas tų kainų tiksliai nežino. Galima tik nujausti, kad jos „nulinės“, ir už tris nuliukus realu tikėtis nebent nosinaitės. Šioje srityje nesismulkinama. Tarkim, „Chanel“ 2002 m. supirko geriausias couture dirbtuves: „Lesage“ (siuvinėjimo), „Massaro“ (batų), „Michel“ (skrybėlių), „Desrues“ (drabužių juvelyrikos), „Goosens“ (auksakalystės), „Lemarie“ (plunksnų), „Guillet“ (dirbtinių gėlių), dar kelias „mažas rankeles“, kurių triūsas kainuoja itin brangiai...

Taigi ant podiumų rodomi haute couture drabužiai net neturi kainos: kas žino, gal suknelės panorusi ponia bus pora centimetrų stambesnė už manekenę, jai reikės daugiau „Swarovski“ ar plunksnų, audinio, darbo? Ir tų nuliukų atsiras daugiau...  

Bestselerių autorė Danielle Steel nėra haute couture gerbėja, bet baisiai mėgsta „Christian Louboutin“ batelius: 2010 m. pats dizaineris paskaičiavo, kad jei ponia kasdien keistų avalynę, jos pirktų labutenų pakaktų 16 metų.

Visas šis turtas rašytojai kainavo 2 milijonus svarų sterlingų. Pasirodo – „tik“ tiek. Nes Nicole Kidman „Christian Dior Haute Couture“ suknia vienam vakarui buvo įvertinta panašiai, o Samantha Mumba kartą vilkėjo Scotto Henshallo deimantais inkrustuotą daikčiuką (panašų į maudymosi kostiumą), kuris kainavo 9 milijonus. Nors, aišku, ne visa aukštoji mada stingdo kraują; sakoma, kad kasdienes kelnes galima nusipirkti ir už 10 000 eurų. Kas kita – drabužiai, kurių gamybai sugaištama keli šimtai valandų.

Haute couture namai svajoja apie tobulas klientes. Kas tai? Tokios damos, kaip Mouna Ayoub: ji vienintelė pasaulyje visuose mados namuose turi po savo manekeną ir išvengia primatavimų.

Ši arabė, kadaise dirbusi padavėja ir ištekėjusi už milijonieriaus, rankinėje nešioja sumuštinius ir geria pigią kavą, bet yra didžiausios aukštosios mados kolekcijos savininkė, turi apie 1600 drabužių. Kiekvieną jų vilki tik kartą, o paskui slepia specialiose dėžėse, į kurias nepatenka nei šviesa, nei drėgmė, nei mažiausia dulkelė, ir drabužiai it mumijos ten gali gulėti tūkstančius metų. 

Ayoub kol kas gal ir vienintelė, bet tautietės kvėpuoja jai į pakaušį. Arabės, o ir kitos Vidurinių Rytų damos (kurios paprastai slapstosi po džilbabais ir atrodo kaip juodos varnos) – pagrindinės brangių mados namų klientės. Tuose kraštuose daug pinigų, daug karalių, emyrų, princų ir vilkėti haute couture yra prestižas; negana to, vietos damos renkasi ne elegantiškiausias, o brangiausias suknias vienam kartui. Dar ten – labai plačios giminės: arabei per metus tenka dalyvauti mažiausiai 15-oje vestuvių (kurios trunka 3–7 dienas).

TAIP PAT SKAITYKITE: „Chanel“ aukštosios mados kolekcijos pristatyme – garsenybės prie lošimo stalų

Net iš trečių lūpų išgirdusi apie Dubajuje vykusias vestuves, pagalvoji, kad egzistuoja kažkokie paraleliniai pasauliai. Bent jau man sunku įsivaizduoti salę su keliais tūkstančiais moterų, kurios visos vilki haute couture; įdomu, kad jos, tradiciškai puotaujančios atskirai nuo vyrų, gali rinktis net drąsiausias, krūtis apnuoginančias sukneles. 

Aukštosios mados namai daro viską, kad apsaugotų klientes nuo košmaro sutikti panašiai vilkinčią konkurentę. Tam dirba specialios tarnautojos, kurios užsiima „smulkiu šnipinėjimu“.

Dideli klienčių skaičiai džiugina mados namus, bet komplikuoja darbą. Mat teiginys, kad haute couture drabužiai – unikalūs, yra kiek perdėtas. To paties modelio gali norėti nors tuzinas moterų ir jį gaus; rūbas bus išskirtinis tik tuo atžvilgiu, kad ponios negali turėti identiškų figūrų, o siuvama konkrečiai joms. Bet aukštosios mados namai daro viską, kad apsaugotų klientes nuo košmaro sutikti panašiai vilkinčią konkurentę. Tam dirba specialios tarnautojos, kurios užsiima „smulkiu šnipinėjimu“: išsiaiškina ponių lankomas vietas, visas jų gimines, tolimas ir artimas pažįstamas, fiksuoja, kas ką perka, braižo grafikus ir taiko tikimybių teoriją, kad tame pačiame vakarėlyje nesusikirstų dviejų vienodai pasipuošusių damų keliai. Bet kuo didesnis pirkėjų skaičius, tuo lengviau susipainioti. 

Šiaip jau prabangūs mados namai nėra išdidūs, tenkina visus klientų įgeidžius. Yra moterų, kurios mėgaujasi aukštosios mados šou, noriai laksto į primatavimus, vien dėl jų skraido į Paryžių. Bet paprastai kalnas eina pas Mahometą. Jei Aliaskoje atsirastų ponia, kuri sezonui užsakytų kokį trisdešimt drabužių, visas haute couture šou būtų ten nugabentas ir pademonstruotas nors ant ledo lyties. Jau nekalbant apie siuvėjas, kurios skraido dažniau, nei vaikšto, ir dėl saugumo – privačiais lėktuvėliais…   

Kalbant apie aukštąją madą įprasta graudintis, kad jos laukia dinozaurų likimas. Iš tiesų, būna tai madai gerų ir blogų periodų, bet dabar prognozuoti jos laidotuves – ne laikas. Kai Jeano Paulio Gaultier ateljė čiupinėjau haute couture sukneles, jos atrodė visiškai nepritaikomos gyvenimui. Tačiau maestro patikino, kad jį maitina būtent aukštoji mada ir tik kvepalai ją lenkia. Augančiu pardavimu džiaugiasi „Chanel“, „Valentino“ ir kiti mados namai. Todėl dar ne kartą bus progų pakalbėti apie jos didenybę HC.