Jovita Majauskaitė: „Išgelbėji bent vienam gyvybę – tavo gyvenimas įgauna prasmę“

Ne kartą ir ne du girdėjau žinomų ir nežinomų su labdara susijusių moterų replikų „ne spaudai“, kad tik jų organizacija realiai padeda žmonėms, dirba skaidriai, o kitų – tai jau ne. Nors Lietuvoje vis dar nepasidalijama įtakos zonomis, prieš stebuklingą Kalėdų metą, regis, daugelis pasiduoda gerumo proveržiams: pradedant kelių žmonių iniciatyvomis feisbuke pagelbėti vienai ar kitai šeimai, baigiant didelių labdaros organizacijų akcijomis.

Jovita, nejaugi tokioje, sakyčiau, dvasingoje srityje klesti pavydas ir konkurencija? O ir ko nepasidalyti? Kas kiek gali ir kam gali, tegul aukoja: vaikams, senukams, benamiams gyvūnams...

Lyg ir girdžiu, kad taip yra, bet mes dirbame gana izoliuotai, komentarų internete neskaitau ir kolegėms neleidžiu. Iki 2005 metų rėmėme Lietuvos vaikus, paskui pradėjome rinkti lėšas ir pasaulio vaikams. Kurį laiką abi veiklas derinome. Lietuvoje stebina kad ir tokie dalykai: tarkim, kadaise, rinkdami aukas Afganistano mokykloms, nutarėme paremti ir kurią nors vargingesnę mūsų kaimo mokyklą. Juk kartais skaitome, kad vaikams šalta, langai nepakeisti, stogas nesutaisytas. Ir ėmėme tokios ieškoti. Visų savivaldybių valdininkai atkakliai nenorėjo pripažinti, kad tokių mokyklų yra. Nes pas juos juk viskas gerai.

Galiausiai suradome vieną, kurios tualetas lauke. O kai atvažiavome, pamatėme naują, puikiai suremontuotą, blizgančią mokyklą, kur nieko netrūksta, bet kažkodėl nepasistengta tualeto vaikams įrengti viduje... Tai ne skurdo, o administracijos problema. Lietuvoje vaikų bėdos nėra išgyvenimo klausimas, kaip kitur pasaulyje; jų, aišku, yra daug ir skaudžių, bet čia dažniausiai jos nekainuoja gyvybės. Be to, reikia pasidžiaugti, kad yra daug nevyriausybinių organizacijų, televizinių projektų, kurie puikiai dirba mūsų vaikų labui. 

Lietuvoje dažnai renkamos lėšos sunkiai sergantiems vaikams, ligoninėms. O daugelio nuomone, Afrika su savo sergančiais ir mirštančiais vaikais – labai toli ir tai mūsų neliečia. 

Taip, vyrauja nuomonė, kad pirmiausia reikia mums. Bet tie, kurie aukoja pasaulio vaikams, sako, kad kiek galėdami padeda ir lietuviams. Stengiuosi nesikoncentruoti į negatyvius dalykus, nes aplinkui pilna gerų ir atjaučiančių žmonių. Tai ne vien įžymybės, su kuriomis šįmet vykome jau į trečią misiją skurdžiose šalyse, bet ir žmonės, patys gyvenantys ne itin turtingai, tačiau remiantys ir savus, ir svetimus.

Pamenu, paklausiau mūsų olimpiečio Jevgenijaus Šuklino, kuris pernai važiavo su mumis į misiją Siera Leonėje, ką jis atsakytų tiems, kurie piktinasi, kad verčiau remtume savus vaikus. Jis tuomet atsiduso ir pasakė, kad tai, ką mato, taip baisu, kad net nėra argumentų. Kai tau ant rankų miršta vaikas, jų tikrai pritrūksti. Siera Leonėje nesijautėme esantys realybėje – protu nesuvoki, kad tokie dalykai vyksta XXI amžiuje civilizuotoje planetoje, vardu Žemė. Skurdas, mirtys ir beviltiškumas, kurį matai, pripildo tave ryžto ką nors daryti. Juo labiau kad suvoki, jog privalomosios vakcinos nuo mirtinų ligų Afrikos vaikui tekainuoja 5 litus – tik vieną mūsų kavinėje neišgertą puodelį kavos. 

Esame įpratę gauti paramą, bet nelabai norime ja dalytis. 

Kai pasikvietėme UNICEF geros valios ambasadorių žymų britų aktorių Rogerį Mooreʼą, legendinį Džeimsą Bondą, į paramos vakarą Vilniuje, „Stiklių“ viešbutyje, išsyk jam pasakėme, kad publika (kiekvienas, paaukojęs po pusę tūkstančio litų) ateis čia ne dėl Afganistano vaikų, o dėl jo. Kad norės su juo nusifotografuoti. Mes neslėpėme, kokia mūsų realybė: dauguma lietuvių įsitikinę, kad pirmiausia visko reikia jiems. Buvo nuostabus vakaras: visi pasipuošę, gerai nusiteikę.

Aktorius savo kalbą pradėjo nuo to, kad yra gavęs daugybę apdovanojimų, įskaitant ir Anglijos karalienės įvertinimą, bet brangiausias jam molinis medalis, kurį įteikė vaikai Lietuvos kaimo mokykloje, – nes tokio dar neturėjo ir turbūt neturės. O paskui pasakė, kad jis netiki, jog tokie gražūs ir geri čia susirinkę žmonės, žinodami, kad kažkur Afrikoje nuo ligų ir bado miršta vaikai, nesutiktų pasidalyti tuo, ką turi. Nereikia atiduoti visko – reikia tik pasidalyti.

Jis papasakojo istoriją apie Afrikoje sutiktą moterį, kuri kasa miške šaknis ir ragauja: jei per naktį išgyvena, sumaitina jas savo vaikams. Nes ji daugiau neturi, ko duoti. Salėje stojo mirtina tyla ir visiems per nugaras perėjo šiurpas. Nuo Rogerio Mooreʼo vizito praėjo ketveri metai ir 80 proc. žmonių, kurie buvo restorane tą vakarą, toliau remia UNICEF tikėdami mūsų misija.

Kitas UNICEF geros valios ambasadorius, žinomas ispanų krepšininkas Pau Gasolis, viešėjęs pas mus prieš porą metų, pasakė, kad labai svarbu yra išlaisvinti mintis, praplėsti savo požiūrį. Taip, kiekviena šalis, kiekvienas žmogus turi savo problemų, bet tuo pačiu metu pasaulyje miršta vaikai ir jiems reikia mūsų.

Visą Dovilės Štuikienės  interviu su Jovita Majauskaite galite rasti gruodžio mėnesio žurnale „Laima“.