Jubiliejaus niekuomet nešventęs „Rondo“ lyderis Aleksandras Ivanauskas šįkart linksminsis audringai

Tai niekada anksčiau nesate šventęs savojo jubiliejaus?

Na, labai siauram artimųjų rate. Ir tai – be didelių iškilmių. Prieš pusmetį apie tai, kad vis dėlto gal vertėtų įamžinti 55-ąjį gimtadienį, užsiminė šeimos nariai. Jie sakė, kad turiu daug draugų, pažįstamų, gerbėjų. Kaip nutarėm, taip ir padarėm. Jei jau švęsti, tai švęsti. „Žalgirio“ arenoje.

Sunku patikėti, kad nešventėte nei 20-mečio, nei 30-mečio...

Per savo gimtadienį visada grodavau. Nešvenčiau jų nė vieno. O dabar sugalvojau – atėjo laikas.

Tradicinis klausimas jubiliatui – gimtadienio dovanos.

Aš jų labai nemėgstu. Daiktai nėra reikšmingi. Daug svarbiau prisiminimas. Viena dovana iš tiesų džiaugiuosi – poeto Gintaro Patacko man asmeniškai parašytu eilėraščiu. Va čia pat parašytu (pokalbis su A.Ivanausku vyksta G.Patacko mėgstamoje „Kauno“ viešbučio kavinėje – aut. past.). Data, parašas. Gilus, prasmingas eilėraštis. Tai, tikriausia, gražiausia dovana. Neįsivaizduoju, kiek  tas lapas, kur G. Patacko ranka parašyta, bus vertas po 50 metų... G. Patacką ir jo žmoną Tautvydą pakviečiau į jubiliejinį koncertą. Juk jis yra parašęs 70 proc. mano dainų žodžių. „Kauno“ viešbučio kavinėje dažnai susitinkame. Čia  geriame rytinę kavą, pasikalbame. Paskui galima pradėti dirbti.

Tai kasdien kartu geriate kavą?

Stengiamės. Keliuosi 7.30 val. Taip reikia, nes yra daug darbų, kuriuos būtina pirmoje dienos pusėje padaryti. Antroje pusėje – įrašai, kūryba, studija, planavimas, sutartys.

O jei dalyvaujate koncerte, vis tiek pat anksti keliatės?

Žinoma. Juk prasideda kita diena, laukia kiti darbai.

Tai kaip ištveriate tempą?

Vitaminai. Dabar iš gastrolių Kanadoje visokių papildų atsivežiau. Tai vartoju. Draugai parodė, kurie natūralus, kuriuos tikrai verta gerbti. O šiaip – kava, kava ir kava... Ištisai visą dieną. Vidutiniškai per parą išgeriu aštuonis puodelius.

Esate vienas iš tų, kurie, išgėrę kavos, po penkių minučių gali ramiausiai užmigti?

Taip. Galiu iškart eiti miegoti. Visai nesvarbu, kokio stiprumo jos išgėriau.

Širdis nešlubuoja?

Sveikatą tikrinusi bent kartą per metus. Nesu jaunuolis, bet suprantu, jog organizmas dėvisi. Ypač daug supratimo, jog rūpintis savimi būtina, davė tai, kad nemažai draugų iš muzikinio pasaulio mirė nuo vėžio. Pabuvau laidotuvėse ir man tai buvo tarsi įspėjamasis skambutis – lankytis profilaktiniams patikrinimams reikia. Nieko baisaus nėra, bet šiokio tokio remonto mano kūnui reikia.

Turėsite vykti pailsėti į sanatoriją.

Per Naujuosius metus koncertuosime Druskininkuose, o kitas koncertas – sausio 4 d. Vadinasi, kurorte liksiu ir pasilepinsiu visomis procedūromis, kuriomis tik bus įmanoma. Kaip nersiu į tas visas purvo vonias! Reikės net nesiprausti ir taip vaikščioti. Juk jau kokį penkiolika metų savaitgaliais grojame, o laisvi lieka tik sekmadieniai. Tuomet nieko nenoriu daryti. Vaikštau po namus su treningu, susivėlęs, o žmona Rima valgyti priruošia.

O tai lieka laiko „Božolė“ chorui?

Turi likti. Choro reikalus tvarkau kasdien. Tai įtraukta į mano darbo grafiką, kaip ir „Rondo“. Dalis „Božolė“ dalyvavo atrankoje į „Euroviziją“. Gražiai, tinkamai pasirodė. Pasirengimas šitam konkursui taip pat buvo įtrauktas į mano darbo grafiką.

Dar lieka ir laiko pasirodyti televizijų projektuose.

Tai man – įdomu. Kiekvienas projektas duoda kažką savito. Vienam pabūni kaip klounas, kitam – kaip prodiuseris, trečiam kaip muzikantas ar dainininkas, pasirodantis iš netikėtos pusės. Į muzikinius projektus nespjaunu. Susidraugauji ir su projekto dalyviais. Būtent visokiuose šou į jubiliejinį koncertą ir kviečiau kolegas. Jokio išankstinio sąrašo nedariau, neplanavau, kas turėtų kartu lipti į sceną. Pakviesdavau spontaniškai. Nė vienas neatsisakė. Jei kuris iš jų darys gimtadienį, koncertuoti sutiksiu ir aš. Jokių kalbų. Na, jei būčiau kvietęs visus, ką norėčiau matyti kartu per jubiliejų, koncertas užsitęstų ne tris valandas, o dvi paras!

Yra daug atlikėjų, kuriems nepavyksta prisiderinti prie besikeičiančios rinkos. O Jūs populiarus jau ne vieną dešimtmetį. „Rondo“ muzikos klausėsi tėvai, dabar – jų vaikai ar net anūkai.

Dėl to tai gerai! Gal kaltas charakteris? Yra atlikėjų, kurie užaugo skambant tam tikrai muzikai ir ją patys atlikdavo. O pasikeitus laikams naujų vėjų nepripažino, ėmė neigti tai, kas šiuolaikiška. Aš to nedarau. Kaip tik – mielai sudainuočiau „gungum“ stiliumi. Pavyzdžiui, man labai patinka ir Egidijaus Dragūno dainos. Nueičiau į „Sel“ jubiliejinį koncertą, bet jis Kaune irgi vyksta taip pat rytoj – tuo pat metu kaip ir mano jubiliejus.

O ką daryti gerbėjams, kurie nori nueiti ir į „Rondo“, ir į „Sel“ koncertą?

Na, teks rinktis pagal tai, pas ką bilietai pigesni (juokiasi)!

Skaičiavote kada nors, kiek „Rondo“ repertuare yra dainų?

Ne. Net neįsivaizduoju.

O kiek esate išleidę kompaktinių diskų?

Nežinau... Niekada  nesidomėjau. Turiu užsibrėžęs tikslą – iki tam tikros datos padaryti tą ir tą. Kai tikslą pasiekiu. jį iškart pamirštu. Tuomet visomis jėgomis puolu prie kito darbo. Apie tai, kas buvo, nebemąstau. Man tai – praėjęs gyvenimo etapas.

Kokie artimiausi planai?

Gastrolės Anglijoje su „Rondo“, kalėdiniai koncertai, trijų naujų „Božolė“ kūrinių filmavimai. Yra daug galvojimo.

Atliekate daug funkcijų ir vienu metu – daugybę pareigų. Kuri jums nėra mieliausia?

Sudarinėti sutartis ir rašyti sąskaitas. Jei priimtume buhalterę, ji neturėtų darbo. Todėl reikia padaryti mums patiems. Bet tai – ne itin maloni veikla.

Kas per daugelį muzikinės karjeros metų yra įsimintiniausia?

Koncertinis šurmulys, publika, kartu su žmonėmis atliekamos dainos. Tai man reikšminga. Svarbu matyti klausytojų akis.