Jubiliejinis Kristupo vasaros festivalis pažers saują „razinų“
Šiemet Kristupo vasaros festivalis mini 25-ąjį gimtadienį. Per prabėgusius metus klausytojams jis jau padovanojo per tūkstantį koncertų netikėčiausiose Vilniaus vietose, tačiau svarbiausia – pelnė klausytojų meilę ir pasitikėjimą. Festivalio vardas tapo kokybės ženklu, kone visada publikai garantuojančiu beribį atradimo džiaugsmą ir gražiausias emocijas. Apie prabėgusį laiką, didžiausius atradimus ir, žinoma, tai, kas klausytojų laukia šį šventinį sezoną pakalbėjome su Kristupo festivalio meno vadove Jurgita Murauskiene.
Šiuos metus pasitinkate ypatinga sukaktimi. Kaip apibūdintumėte prabėgusį ketvirtį amžiaus?
Kaip tik šiomis dienomis su kolege juokavome: švenčiant tokią sukaktį, derėtų nutaisyti rimtą veidą ir sakyti „JAU 25-asis festivalis“. Tačiau mes renkamės kitą variantą. Mums DAR tik 25-eri, todėl daug kas prieš akis.
Apžvelgiant visa, kas per tuos metus įvyko, sakyčiau, jog festivalis kaip tas katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas. Jis kelia koją ten, kur niekas iki tol nebuvo. Jis daro tai, ko niekas nedarė. Ir nors yra drąsus bei savarankiškas, beprotiškai myli savo klausytojus (šypsosi).
Taip, drąsos jums niekada nestigo, tačiau pokyčiai per tiek metų neišvengiami...
Festivalis išaugo nuo kelių iki keliasdešimties renginių, išplėtė savo geografiją, įvedė naujas renginių formas, atrado ir išpopuliarino daugybę erdvių, įgavo tarptautinį svorį ir tapo matomas. Visa tai – tik dėl mūsų klausytojų, kurie visuomet buvo ir, tikiuosi, bus smalsūs bei reiklūs.
Kai eini nepramintais keliais, turi susitaikyti su mintimi, kad pakeliui rasi visko. Koks prisiminimas, o gal ir atradimas, giliausiai įsirėžė jūsų atmintin?
Prie Kristupo vasaros festivalio komandos prisijungiau kaip savanorė. Tuomet neišdildomą įspūdį, kurį savyje nešiojuosi iki šiol, paliko pirmasis man patikėtas darbas. Turėjau iš Šv. Kotrynos bažnyčios išvaikyti laukinius šunis ir prieš koncertą smilkalais iškvėpinti patalpas... Taip, 2004-aisiais ši erdvė atrodė gerokai kitaip nei atrodo šiandien...
Kalbant apie ryškiausius koncertinius momentus, ko gero, išskirčiau Mirgos Gražinytės diriguotą J. Haydno oratoriją „Pasaulio sutvėrimas“, orkestro koncertą oro balione, pirmąjį fado atlikėjos Joanos Amendoeiros pasirodymą, flamenko baletą „Romeo ir Džiuljeta“, motociklų simfoniją, lakūno Jurgio Kairio lėktuvo šokį pagal muziką, pirmuosius Martyno Levickio koncertus. Tiesa, tai tik labai maža dalis, ką galima paminėti, nes Kristupo vasaros festivalis – tarsi vėrinys iš skirtingų karoliukų ir kiekvienas jų – man ypatingas.
Kristupo vasaros festivalis visuomet randa kuo nustebinti. Kuo stebinsite šiemet?
Klausytojai turės absoliučiai išskirtinę progą pajusti, ką reiškia būti meno vadovu – jie iš pateikto kūrinių sąrašo galės sudėlioti savo koncerto programą! Taip pat su „Gatvės gyvos“ kviesime į ekskursiją-koncertą, kur laukia pažintis su labai įdomia, bet kiek primiršta Vilniaus asmenybe – Stanislovu Moniuška. Režisierius Paulius Tamolė drauge su kompozitoriumi ir gitaristu Chrisu Rubensu vaikus pakvies į H. K. Anderseno pasakų pasaulį, o su „Miesto laboratorija“ šeimų lauksime muzikiniuose pusryčiuose.
Per tuos metus sukūrėte ne vieną stiprią ir gražią tradiciją, ar jas šiemet tęsite?
Labai smagu, jog šalia ilgamečių tradicijų sėkmingai įsitvirtina ir naujos. Praėjusiais metais klausytojus pakvietėme į Lietuvos kariuomenės orkestro pasirodymą laive „Ryga“. Jis pavadintas „Muzika ant vandens“. Emocine prasme tai buvo malonus sukrėtimas mums patiems – tiek besišypsančių, puikiai nusiteikusių žmonių, tokios gyvos Neries krantinės nebuvo tekę matyti. Sulaukėme daugybės fantastiškų atsiliepimų ir užklausų dėl šių metų. Tad, žinoma, kviesime į „Muziką ant vandens“ ir šiemet, kur kartu su publika ir pradėsime švęsti gimtadienį.
Stipriausia Kristupo vasaros festivalio tradicija yra ciklo „Sakralinės muzikos valandos“ koncertai Šv. Kazimiero bažnyčioje. Šią tradiciją tęsime ir šiemet. Ciklo meno vadovė Renata Marcinkutė Lesieur į mūsų šalį geba prikviesti tokias žvaigždes, jog vien išgirdus jų pavardes užgniaužia kvapą. Mūsų festivalyje jau viešėjo Popiežiaus vargonininkas Juanas Paradellis Sole, koncertavo viena įtakingiausių pasaulio muzikinės bendruomenės figūrų – Tonis Koopmanas, pasirodė improvizacijų meistras Giampaolo di Rosas, o kur dar fantastiški chorai bei netikėti deriniai, pavyzdžiui, vargonai ir gitara ar vargonininkų duetas ir kt. Nuostabiausia, kad Kazickų šeimos fondo dėka visi šie renginiai yra nemokami. Iš nuolat augančio klausytojų skaičiaus, didėjančių turistų srautų matome, kad žmonės šią tradiciją žino, vertina, myli. Gaila, jog nepavyksta visų norinčių patogiai susodinti, bet net tai klausytojų negąsdina (šypsosi).
Pasigirti išties turite kuo! Ar jau sudėliotas visas šių metų renginių tinklelis?
Taip, tinklelis jau sudėliotas. Šiuo metu derinamos paskutinės detalės. Skaičiuojame, kad šiemet turėsime apie 40 renginių.
Į Italiją, kur po langais skamba ne gitara ir serenados, o mandolina, kvies Julienas Martineau ir neįtikėtinu greičiu į muzikos olimpą kopiantis dirigentas Martynas Stakionis. Edgaras Montvidas savo kūrybinės veiklos 20-metį pažymės kamerinėje Šv. Kotrynos bažnyčios aplinkoje ir su pianistu Simonu Lepperiu atliks savo mylimiausius kūrinius. Į Karpatų kalnus nukels „Womexe“ susižavėjimo audrą sukėlęs styginių kvintetas „Volosi“. Pirmą kartą Lietuvoje lankysis Rytų Paganiniu tituluojamas smuikininkas Mengla Huangas, o dainininkė Juditha Owen naujai atskleis gerai žinomas dainas. Su vasariškai pašėlusia programa ir būriu kviestinių svečių pasirodys Domantas Razauskas. Gitaristas Luca Stricagnoli, peržengs visas įmanomas ribas, pademonstruos neįtikėtinas gitaros galimybes. Beje, ir tokią gitarą (su trimis grifais), kurią jis atsiveš, manau, daugelis mūsų matys pirmą kartą. Užbaigsime festivalį linksmai – karštais Lotynų Amerikos muzikos ritmais. Prie salsos grupės prisijungs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, kuriam diriguos venesuelietis Gerardo Estrada. Nesu tikra, ar pavyks koncerte išsėdėti, todėl apsiaukite patogiai!
Kristupo vasaros festivalyje skamba įvairiausia muzika iš atokiausių pasaulio kampelių, neįspaudžiate savęs į rėmus. Kai atrandate tuos „perliukus“? Kaip atrenkate atlikėjus?
Tai ne mano vienos nuopelnas. „Sakralinių muzikos valandų“ atlikėjų paieška rūpinasi Renata Marcinkutė Lesieur, pasaulio muzikos perliukus, įdomius fusion projektus atrinkti, atlikėjus pritraukti padeda gitaristas, kompozitorius Carlosas Pinana (Ispanija), dirigentas Gerardo Estrada (Venesuela). Jų įdirbis, svoris, reputacija tarptautinėje muzikų bendruomenėje labai smarkiai prisideda ir didinant tarptautinį festivalio žinomumą.
O šiaip kelias visuomet skirtingas: kartais tai kolegų ar pačių muzikantų rekomendacijos, kartais išgirsti ką nors labai įdomaus renginiuose, kartais netikėtai atrandi interneto platybėse.
Ką įvardintumėte, kaip didžiausią savo šių metų atradimą?
Festivalio partneriai iš Latvijos pakvietė mane atvykti į jų organizuojamą Judithos Owen koncertą. Kvietė taip entuziastingai, su tokiu užsidegimu, jog apėmė moteriškas smalsumas. Taigi, sėdžiu salėje, laukiu stebuklo. Scenoje pasirodo maža, smulkutė raudonplaukė dainininkė ir būgnininkas. Salė didelė, o jie tik du... Pradedu galvoti, jog lūkesčius reikėtų susimažinti. Tačiau dainininkė sėda prie fortepijono ir sako: „Mano vyras per Valentino dieną niekada nedovanoja gėlių. Ir taip jau penkiolika metų. Štai daina apie tai.“ Priduria dar kažką. Publika leipsta juokais, o aš suprantu, kad per minutę savimi J. Owen užpildė visą erdvę.
Muziką išmanau gerai ir klausa nesiskundžiu, bet gerokai užtrukau, kol supratau, kad tas jos atliekamas kūrinys – tai iki skausmo pažįstama daina. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, jog J. Timberlake‘o daina „Can‘t Stop The Feeling“ gali skambėti poetiškai, romantiškai... Ir taip visą koncertą – ne vienas stebuklas, o stebuklas po stebuklo. Baigėsi tuo, jog šėlome kaip per gerą roko koncertą. Šios moters charizma, talentas, balsas, meistriškumas – derinys, galintis susprogdinti bet kokį skeptiką.
Lietuvoje surinkti salę į mūsų krašte menkai žinomo atlikėjo koncertą nelengva, tačiau jums pavyksta. Kokia jūsų paslaptis? O galbūt kartais net ir jums rankos nusvyra?
Per 25-erius metus, manau, pelnėme klausytojų pasitikėjimą. Sakyčiau, įdiegėme suvokimą, kad atlikėjo žinomumas – ne pagrindinis kokybės rodiklis. O atsakomybė prieš klausytojus ir jau minėtas jų pasitikėjimas – didžiausia motyvacija rankoms likti savo vietoje (šypsosi).
Kokia yra festivalio ateities vizija? Ar ji skiriasi nuo šiandieninės?
Labai palaikome ir siekiame visomis išgalėmis prisidėti prie Vilniaus – tvaraus ateities miesto idėjos įgyvendinimo. Kadangi turime didžiulę patirtį su naujų vietų įveiklinimu, planuojame po truputį keltis į periferines miesto zonas, o pačią programą kiek įmanoma suasmeninti pagal klausytojų pomėgius ir poreikius. Tikiuosi, jog būsime tokie pat stiprūs, atpažįstami, verinami kaip garsieji Edinburgo festivaliai.