Jubiliejų atšventusi grupė „Skamp“: „Ir po dvidešimties metų tenka iš naujo savęs ieškoti“

Tiesa, Vilius su Viktoru pažįstami kur kas seniau. Dvidešimtmetį jie skaičiuoja nuo tada, kai prie grupės prisidėjo Erica. O iki tol vaikinai drauge mokėsi Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje ir ieškojo savęs muzikoje. Kartą Viktoras sugalvojo pavadinimą „Savas kampas“ – sutrumpintai išėjo „Skamp“.

„Tiek metų draugaujame gal dėl to, kad nuo labai jaunų dienų esame pažįstami. Spėjome pereiti visus draugystės išbandymus, – svarsto Vilius. – Gimnazija apskritai labai sustiprina ryšius tarp žmonių, juk viename bendrabutyje visi gyvenome, kartu mokėmės, kartu valgėme – gerai pažinome vienas kitą.“ „Vilius pas mus atėjo į devintą klasę. Jis man padėjo ruoštis lietuvių kalbos pamokoms, nes man su lietuviškais taškais, kableliais ir nosinėmis raidėmis buvo prastai. O aš jam padėjau mokytis vokiečių kalbos, – prisimena Viktoras, žinomas sceniniu Vee vardu. – Jam labiau patiko repas, man – roko muzika, bet greitai tapome draugais. Gimnazijoje turėjome įrašų studiją, ten įrašėme pirmą savo albumą ir pardavinėjome jį bendramoksliams.“

Iš pradžių tuometės Lietuvos muzikos leidybos firmos į grupę „Skamp“ žiūrėjo įtariai. „Turėjome tokią „multi“ koncepciją – repavome ir angliškai, ir lietuviškai, ir vokiškai, ir prancūziškai. 1998 metais Lietuvoje angliškai dainuojančių grupių, man atrodo, visai nebuvo. Todėl dažnas tiesiog į akis sakė: „Kas čia jūsų angliškai klausys?“ – prisimena Vilius.

Vienintelė mergina grupėje atsirado kiek neplanuotai. Įspūdinga raudonplaukė su tėvais ir dar dviem seserimis neseniai iš Airijos buvo persikėlusi gyventi į Lietuvą. Grupėje „Skamp“ bosine gitara grojęs Justas Čekuolis flirtavo su Ericos seserimi, todėl pakvietė merginas ateiti į grupės koncertą. „Man tada buvo 16-a, bet aiškiai supratau, kad muzika yra mano kelias. Ruošiausi solinei karjerai, – prisimena Erica. – Vee ir Vilius kartais svečio teisėmis mane kviesdavo drauge padainuoti. Bet kai po maždaug dvejų metų kartu įrašėme dainą „Summertime“ ir ji staiga išpopuliarėjo, sulaukiau pasiūlymo – gal norėtum tapti visateise grupes nare?“ Iš tiesų Vilius tiesiog įkalbėjo Viktorą paimti į grupę merginą.

„Aš buvau „prieš“. Galvojau, kam čia mūsų vyrišką kompaniją ardyti...“ – pasakoja Viktoras. Juo labiau, kad jis su Erica gal kiek daugiau nei metus buvo pora, paskui draugiškai išsiskyrė, todėl painioti scenos reikalų su santykiais nelabai norėjo. „Visgi tada nusileidau Viliui, – šypteli Viktoras. – O dabar džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė. Nes po Ericos sudainuotos „Summertime“ sėkmės viskas apsivertė: prasidėjo grupės „Skamp“ populiarumo lavina – 10 albumų per 10 metų, daugybė apdovanojimų, koncertų... Iki 2008-ųjų gyvenimas tiesiog virė.“

Per kelis dešimtmečius jų draugystė išgyveno visus išbandymus. Vilius neslepia, kad keliskart yra net susimušęs su Viktoru: „Kaltas būdavo tiesiog nuovargis. Pamenu, važiavome į Vokietiją klausyti muzikos festivalio. Bet turimų pinigų beveik neliko dar kelionei nesibaigus. Ėmėme spręsti, kaip greičiau grįžti, nes dar ir Viktoro viza baigėsi – negalėjome užtrukti kelionėje.

Dalį kelio įveikėme pakeleivingomis mašinomis, bet prie Lietuvos sienos su Viktoru tikrąja žodžio prasme susimušėme, nes jis norėjo paskutinius pinigus išleisti vos ne alui, o aš reikalavau pirma autobuso bilietus nusipirkti. Apsikumščiavome kaip reikiant... Viskas baigėsi tuo, kad Viktoras į Lietuvą parvažiavo autobusu, o aš – pakeleivinga mašina.“ 

O Viktoras juokdamasis prisimena dar vieną istoriją, kaip važiuodami automobiliu į koncertą Londone susipyko su Viliumi, į kurią pusę sukti. Abu tiek užsidegė, kad išlipo iš mašinos, apsitalžė, sulipo atgal ir nuvažiavo koncertuoti. „Scena apskritai man yra magiška – kone šventa vieta, – tikina Viktoras. – Pamenu, buvo koncertas prie Baltojo tilto. Jau skelbia, kad scenoje tuoj pasirodys grupė „Skamp“, o aš koncerto išvakarėse apsinuodijau, man siaubingai bloga – stoviu apačioje, prie laiptų į sceną, ir vos kvėpuoju. Bet užlipau, paėmiau į rankas gitarą ir scenos adrenalinas kaip ranka nuėmė visus blogumus.“

„Atsimenu trumpiausią mūsų koncertą... Turėjome dainuoti studentų vakarėlyje. Kai vaikinai pakilo į sceną, buvo visiškai girti ir negalėjo prisiminti nė vieno dainos žodžio. Publika nelabai to suprato, bet aš puikiai mačiau. Užteko penkių minučių, kad praneščiau – nebekoncertuosiu, – ir nulipau nuo scenos. Vaikinai dar kelias minutes bandė tęsti, bet patys pamatė – beviltiška... – pasakoja Erica. – Dabar tai skamba lyg nuotykis, bet tada buvau kaip reikiant įsiutusi. Tai nutiko pirmą ir paskutinį kartą, vadinasi, pamoka buvo išmokta.“

Visi trys pripažįsta, kad per dvidešimt metų buvo ne viena juoda diena, kai susipykdavo, apsižodžiuodavo. „Aš visada buvau ramiausias iš mūsų trijų. Bet, žiūriu, ir Erica su Viktoru dabar daug mažiau stresuoja, – šypteli Vilius. – Laimė, esame tolerantiški, nesavanaudiški ir nė vienas nemokame ilgai pykti, – manau, tai labai svarbi ilgalaikės draugystės sąlyga. Scenoje ypač reikia kompromisų ir gebėjimo girdėti vienam kitą. Visada turėjome bendrą tikslą – įrašyti albumą, pasiruošti „Eurovizijai“ ar surengti koncertą... Muzika buvo už viską svarbiau.“

Trijulės neišskyrė net finansai: vienos geriausiai mokamų Lietuvos muzikos grupių nariai honorarą dalydavosi sąžiningai, o sutartą dalį visada atsidėdavo bendroms grupės reikmėms – muzikos instrumentams ir garso technikai įsigyti, autobusiukui nusipirkti, repeticijų salės ar įrašų studijos nuomai.

„Matyt, mokėjome gyventi per daug nesišvaistydami – nei brangių asmeninių kelionių, nei automobilių mums reikėjo... – svarsto Vilius. – Gal todėl, kad turėjome gana normalias gyvenimo sąlygas, tėvai mus labai palaikė – ir muzikinę mūsų veiklą. Nejautėme stokos.“ „Skampai“ tikina, kad juos aplenkė ir žvaigždžių liga, dažną sėkmingą grupę gerai papurtanti ar net sugriaunanti. Net vienintelė grupės mergina vokalistė Erica niekada nesijautusi kaprizinga princesė: „Tiesiog neleidau sau tikėti šlove. Tvirtai laikiausi ant kojų, šeima ir draugai padėjo. Du dalykai apibūdina žmogų – kantrybė, kai nieko neturi, ir požiūris, kai turi viską.“

Aktyvią grupės veiklą nuo 2008-ųjų pristabdė pats gyvenimas: Erica sukūrė šeimą, o būdama septintą mėnesį nėščia pusmečiui nutraukė muzikinę veiklą. Tai buvo pirma pertrauka per dešimt metų. Paskui ir Viktoras, dar vėliau – Vilius tapo tėčiais. Sumažėjus koncertų, vaikinai ėmėsi organizuoti renginius, įsteigė net alternatyviosios muzikos apdovanojimus T.Ė.T.Ė., sukūrė projektų seriją: „Tabami goes Robbie Williams“, „Tabami goes Queen“. Kai Erica atsigavo po gimdymo, į sceną grįžo su projektu „Tabami goes Madonna“. Dabar kiekvienas turi savo veiklos: Vilius dirba Vilniaus universitete vidinės komunikacijos koordinatoriumi – organizuoja renginius, kuria projektus su studentais.

„Net muzikantu savęs nelaikau. Esu tekstų kūrėjas ir atlikėjas. Muzika visą laiką yra šalia, bet kai atsirado šeima, vaikai, ji nebėra pagrindinis mano gyvenimo ir pragyvenimo šaltinis, – prisipažįsta Vilius. – Gal ateis diena, kai visas santaupas panaudosiu savo studijai įkurti ir užsiimsiu tik kūryba bei hiphopo propagavimu Lietuvoje.“ Viktoras su žmona Živile įkūrė menų fabriką „Loftas“ – čia verda muzikinis gyvenimas. O Erica pagaliau daugiau dėmesio skiria solinei karjerai ir laukia nesulaukia kitais metais pasirodysiančio savo solinio albumo. „Niekad nemaniau, kad būtina rinktis – arba šeima, arba karjera. Galima sėkmingai įsuderinti abu. Reikia tik išmokti meistriškai žongliruoti. Aš ir išmokau, – juokiasi moteris. – Savo gyvenimo negaliu įsivaizduoti be šeimos, be savo vyro ir vaikų. Bet negaliu ir be muzikos.“

Asmeninio gyvenimo pokyčiai nesutrukdė jiems tęsti grupės veiklą, jie neatsisveikino su gerbėjais. „Aišku, kol vaikai paauga ir tampa savarankiškesni, negali daug su koncertais važinėti po užsienį ar atokiausius Lietuvos kampelius, – pripažįsta Vilius. – Jaunoms grupėms patarčiau – spėkite daugiau nuveikti, kol esate be šeimų. Nes paskui dažnai mintimis esi visai ne scenoje, o kaip ten artimieji namuose. Dabar mūsų išvykos būna kuo trumpesnės. Norisi kuo greičiau parvažiuoti namo, nes yra kas laukia. Šeima iš tiesų perdėlioja santykius su darbu ir bendradarbiais.“

Tačiau tikros draugystės tai nesugriauna, kaip tik stiprina – visi kartu su pagausėjusiomis šeimomis susitinka per gimtadienius, per Kalėdas. Net susigiminiavo: Viktoras buvo Viliaus vestuvių liudininkas, Vilius – Viktoro dukters krikšto tėvas, Viktoras – Ericos sūnaus krikštatėvis, Erica – Viktoro sūnaus krikšto mama. „Mes visada akcentuojame, kad pirmiausia esame draugai, o jau paskui – grupės nariai. Nes jeigu nebūtume draugai, turbūt ir scenoje kartu nestovėtume“, – įsitikinęs Vilius.

Bičiuliai pripažįsta juntantys atsinaujinimą. Daug kas muzikos pasaulyje gerokai pasikeitę ir patobulėję, visiems prieinamas internetas, kur kiekvienas gali save parodyti.

„Anksčiau reikėdavo pirma turėti sutartį su kokia nors muzikos leidybos kompanija, kad išleistum dainą. O dabar gali įrašyti dainą su kompiuteriu, telefonu nusifilmuoti klipą, įdėti į internetą ir laukti peržiūrų bei atsiliepimų. Visai nedaug tereikia, kad pasiektum savo klausytojus. O paskui karjera – jau kaip sniego gniūžtė: jeigu š... nemali, tapsi sekamas ir mylimas tūkstančių, – svarsto Vilius. – Per tą laiką, kol buvome mažiau aktyvūs, smarkiai padaugėjo grupių, dainininkų. Todėl grįžti gal net sunkiau, nei prieš dvidešimt metų buvo pradėti grupės „Skamp“ veiklą. Mes turime dar ir nesikartoti, vis kuo nors nustebinti savo klausytojus. Ir po dvidešimties metų tenka iš naujo savęs ieškoti. Tiesa, nors nauji atlikėjai eterio ir galimybių turi daugiau, matau, kad jų populiarumas trunka trumpiau. Sublizgėti dabar gali kiekvienas. Tik rytoj blizgės jau kitas. Daug svarbiau ir sunkiau – pasiekti to, kad tavęs klausytųsi ir po dvidešimties metų.“