Jubiliejų mininti aktorė Jūratė Onaitytė: „Jeigu pataikai į savo gyvenimo kelią, net, atrodytų, iš dangaus ateina pagalba“

Jūsų labai laiminga kūrybinė biografija. Bet ar aktorius iš esmės gali būti laimingas? Juk kuo geresnis vaidmuo, tuo labiau save sekinate?

Gelbsti kitkas. Buvo laikas, kai tavęs beveik nebelikdavo, – tik akys ir kaulai. Bet nešiodavo vidinė energija: eidavai ne į lažą – eidavai ten, kur svajojai eiti. Jeigu pataikai į savo gyvenimo kelią, tau padeda viskas, net, atrodytų, iš dangaus ateina pagalba. Junti ženklus, juos matai, pagauni ir vertini kaip pritarimą, kaip signalą, kad teisingai pasielgei, kad turi eiti toliau. Aišku, kad mes laimingi. Galime išsisakyti – tegu ir per vaidmenį, per interviu. Aš daug skaudulių galiu išlieti, bet jūs būsite priversta manęs klausytis.

Kodėl – priversta? Ar manote, kad žmonėms reikia tik pasakų?

Gal reikia? Mes bent išoriškai turime atitikti jų lūkesčius. Skaitau glianciniame žurnale, kad kažkas skiria savo išorei per mėnesį du tūkstančius, o aš net algos tiek negaunu. Nors turėčiau skirti būtent aš: nuo grimo, nuo ašarų scenoje oda tikrai negerėja. Apsirengti stilingai irgi reikėtų. Dažnai kaip aktorė, kaip Nacionalinės premijos laureatė esu kviečiama į prašmatnius renginius, bet neinu, nes neturiu pinigų jų dreskodus atitinkančiai aprangai.

Kai mane nešė į lauką ir kažkas rėkė: „Miršta! Bėk pieno!“, galvojau tik viena: „Palikite mane ramybėje, noriu miego.“

Žiūrovai mus nori matyti jaunus, gražius, pasitempusius. Dabar daug rašoma, kaip save saugoti. Neva reikia gultis ne vėliau nei vienuoliktą, kad miegas regeneruotų ląsteles. O mums visą gyvenimą tik vienuoliktą baigdavosi spektaklis. Po jo – neužmigsi: negali paspausti mygtuko ir išsijungti. Jokių ląstelių negaivinome, tik alinome save.

Ar turėjote jaunystę – tą kvailiojimo, šokių, pasimatymų metą?

Nelakstydavau į pasimatymus, nebuvo laiko. Vien specialybė atimdavo aštuonias valandas, o kur dar kitos paskaitos? Negana to, reikėdavo paruošti ištraukų, etiudų kitai dienai, savarankiškai parepetuoti – jau naktį. Miegodavau po tris keturias valandas ir užmigdavau sunkiai, paryčiais... Kai gavau diplomą ir sužinojau, kad dirbsime Kauno dramos teatre, tik tada atsipalaidavau. Ir pradėjau miegoti. Pirmiausia užmigau autobuse, kuris vežė pas vyro tėvus į Radviliškį, paskui – po kriauše, padėjusi galvą ant stalo.

Kai ten pasijutau nepatogiai, nuslinkau į kambarį; nežinojau, kad jis buvo ką tik išpurkštas dichlofosu. Labai nemaloniai kvepėjo, bet užsitraukiau antklodę. Kai mane nešė į lauką ir kažkas rėkė: „Miršta! Bėk pieno!“, galvojau tik viena: „Palikite mane ramybėje, noriu miego.“ Išgąsdinau visus, o ir pati išsigandau, nes negalėjau pajudinti nei rankų, nei kojų... Gal mėnesį miegojau, net stovėdama. Tokie buvo tie studijų metai.

Vedybos turbūt nepalengvino gyvenimo?

Buvau tokia kvaila ir tebesu: man niekas neturi trukdyti kurti... Įsivaizduok: aš studijuoju, turiu daug darbo, o čia dar reikia bėgioti į pasimatymus, galvoti, nuo kokios paskaitos nuvogti laiko. Iš pradžių buvo pusė bėdos, nes pirmus metus jis irgi ten studijavo, tik vyresniame kurse. Vėliau supratau, kad kuo ilgiau truks draugystė, tuo daugiau prarasiu laiko. Ir pamaniau, kad bus paprasčiau, jei kartu pusryčiausime, o paskui visą dieną galėsiu ramiai dirbti.

Saliamoniškas sprendimas.

Taigi. Labai greitai pajutau kontrastą tarp to, kai esi viena ir kai staiga pasidarai surišta santuokos saitais.

Visą interviu su Jūrate Onaityte skaitykite vasario mėnesio žurnale „Laima“.