Jubiliejų švenčiantis Gintautas Kėvišas prabilo apie didžiausią stebuklą savo gyvenime
Žvelgdami į Nacionalinio operos ir baleto teatro generalinį direktorių Gintautą Kėvišą nepasakytume, kad šis žmogus jau atšventė šešiasdešimtmetį. Lapkričio 17-ąją įvykęs koncertas „Muzikos žvaigždės lapkričio Vilniuje“ tik patvirtino tiesą, kad laiko tėkmė gali suteikti didžiulį malonumą, kai žmogus jaučiasi laimingas.
Šeštadienio „Ryto suktinio“ laidoje Zita Kelmickaitė su Teatro direktoriumi nekalbės apie muziką. Laidos autorei buvo svarbu surankioti gyvenimo kristalėlius, kurie, pasak jos, kartais būna giliai spintoje užrakinti. „Nemaniau, kad iš pažiūros kietam kaip titnagas Gintautui Kėvišui tokie svarbūs buvo tėvai. Jų meilė tarsi Romeo ir Džiuljetos buvo pavyzdys ir maestro“, – pasakoja Z. Kelmickaitė.
„Mudu su broliu gyvenom absoliučiam komforte, nes esame kilę iš idealios šeimos. Mes niekuo kitu neturėjome rūpintis, tik savo mokslais, tobulėjimu, knygom ir menais. Mama, atrodė, tyliai šešėlyje viską dirigavo ir valdė stipriai, bet visada švelniai. Ji visada mums leisdavo pasipuikuoti, o tėvą švelniai vadindavo „Holivudu“, – prisimena „Ryto suktinyje“ G.Kėvišas. Gal dėl to ir jam taip svarbu šeima.
+64Būdamas profesionalus pianistas ir gavęs gerą išsilavinimą, jau 26-erių G.Kėvišas suprato, jog pianisto karjera – ne jam. Ir dėl to šiandien jis nelieja ašarų – prie fortepijono nėra prisėdęs jau 14 metų. Bet su žmona gal kada nors pagros keturiomis rankomis.
Ar maestro nemano, kad po Nepriklausomybės paskelbimo daugelis meno ir ne tik meno žmonių sutrikę, pasak Z.Kelmickaitės, tarsi kokiam akivare atsidūrę?
„Šis klausimas – vienas sudėtingiausių mūsų kartos žmogui, – prisipažįsta G.Kėvišas. – Kartais būna labai jautru ir liūdna stebėti žmones, kurie mano, kad buvo geriau. Aš niekada nedeklaruoju savo įsitikinimų, ir niekada nebuvau tas, kuris pirmas atsistodavo kalbėti apie meilę Tėvynei. Tačiau mokydamasis Maskvoje, aspirantūroje 1980-aisiais, pačiais pilkiausiais Brežnevo metais, kur nei vilties, nei kibirkštėlės jokios nebuvo, savo artimam bičiuliui esu pasakęs: jei mano anūkai gyvens nepriklausomoj Lietuvoj, tai laimingas galiu būti jau dabar. Lietuvos nepriklausomybės atgavimą aš laikau didžiausiu stebuklu savo gyvenime.“
Pagerbti jubiliato atvykę žymūs pasaulio muzikai taip apie jį atsiliepia laidoje:
Dirigentas Krzysztofas Pendereckis: „Jis greitas, inteligentiškas ir dalykiškas, laikosi žodžio ir labai simpatiškas, tai – taip pat svarbu... Jeigu ką organizuoja, gali juo visiškai pasitikėti, viskas bus padaryta.“
Justus Frantzas, pianistas ir dirigentas: „Tai vienas kūrybingiausių žmonių, kuriuos teko pažinti. Jo pavardė yra svarbi muzikos žemėlapyje. Atsidavęs tam, ką daro, myli žmones, su kuriais dirba, nors gali būti griežtas. Jo neišmuši iš vėžių, jis daro tai, ką sumanęs, bet visada daro žmogiškai.“
Adamas Diegelis, operos solistas: „Jis tikras autoritetas. Susitikome Kinijoje, kai aš dainavai Pinkertoną operoje „Madam Butterfly“. Dėmesį patraukė jo žibančios akys, kurios mus palaikė. Jis leido man pasijausti svarbiam. O tai – gero vadovo požymis.“
„Ryto suktinis“ – šeštadienį 10 val. per LRT televiziją.