Introvertas ir labai nuoširdus, labiau pasaulio stebėtojas nei dalyvis – štai toks jis, kino režisierius Jurgis MATULEVIČIUS (31). Jo debiutinis ilgametražis filmas „Izaokas“, sukurtas remiantis to paties pavadinimo Antano Škėmos apysakos motyvais, buvo nominuotas Europos kino akademijos „Europos atradimo“ apdovanojimui, kurį už sėkmingiausią debiutą skiria tarptautinė kino kritikų asociacija FIPRESCI.
Antras kartas Lietuvos istorijoje, kai mūsų filmas tapo vienu iš šešių „Europos atradimo“ kategorijos nominantų (pirmąkart 1992-aisiais taip įvertinta Šarūno Barto juosta „Trys dienos“), kuriuos renka Europos kino akademija ir Tarptautinė kino kritikų asociacija. Ką tau reiškia toks pripažinimas, patvirtintas paties akademijos prezidento Wimo Wenderso parašu?
Kino nominacijos ir apdovanojimai suteikia pasitikėjimo savo jėgomis. Kita vertus, jų negavęs permąstai savo darbus ir imi siekti dar geresnių rezultatų. Reikia mokėti kritiškai vertinti situaciją ir pasiimti iš šių potyrių tai, kas tau tuo metu būtina. Bet man didžiausias apdovanojimas, kad „Izaokas“ keliauja (dėl pandemijos virtualiai) po įvairius festivalius – Talino, Glazgo, Kotbuso, „Slamdance“ – ir savo kompiuterių ekranuose jį mato skirtingų pasaulio kraštų žmonės, jis juos priverčia jausti, susimąstyti, ką nors pamėgti ar ko nors nesuprasti, juoktis, liūdėti, užjausti. Tokia kino misija ir galia.