Dainininkė Judita LEITAITĖ, klausiama, iš kur toks jos balsas, atsako paprastai: „Jūs negirdėjote mano tėčio! Kaip užtraukdavo prie stalo „Graži tu, mano brangi tėvyne...“, tai stiklai virpėdavo nuo balso stiprumo.“ Išbandymų nepagailėjęs likimas mecosopraną, vieną aktyviausių ir ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų išmokė mylėti gyvenimą ir būti dėkingai už viską.
(Interviu publikuotas 2021 metais)
Jaučiate stiprų ryšį su savo šaknimis?
Jaučiu! Esu tremtinių vaikas, nors gimiau jau Lietuvoje, Kaune. Molėtų rajone, prie Balninkų miestelio, esantis Vargulių kaimas – tėčio gimtinė, o už ežero Pabaldonės kaimas – mamos. Jie buvo pažįstami nuo jaunystės, gal net pašokdavo kokiose kaimo šventėse susitikę, bet tik tiek, nes mama buvo iš turtingųjų, o tėtis – iš didelės vargingos mažažemių šeimos. Tėtis buvo išėjęs į miškus – daugiau nei ketverius metus partizanavo. Po karo, apie 1946-uosius, partizanas Albinas Leita, slapyvardžiu Omas, buvo išduotas, suimtas ir nuteistas dešimčiai metų kalėti Taišeto lageryje.
Mamos tėvai, nors ne bajorai, buvo turtingi ūkininkai: turėjo kelis valakus žemės, labai gražų vienkiemį su liepų alėja. Šeima buvo išbuožinta, išdraskyta ir ištremta į Sibirą visam gyvenimui! Visgi po kelerių metų mamai su dviem savo broliais ir mama, mano močiute, pavyko pabėgti iš Sibiro ir pasiekti Lietuvą. Ilgai slapstėsi. Maždaug tada į Lietuvą po dešimties metų lagerio grįžo ir tėvelis. Jie susitiko Kaune, susituokė, netrukus gimiau aš. Tėvai mažai pasakodavo apie tremtį. Bijojo. Vengė prisiminti tą tamsą... Kai buvau pirmame kurse, mirė mama, po septynerių metų – ir tėtis. O prieš penkerius palaidojau vienintelį brolį. Dėl to dažnai pasijuntu vieniša, nors jau turiu suaugusius vaikus, – kai nelieka šaknų, jautiesi lyg pakirstas.
Dainininkai dažnai pasakoja nuo vaikystės žinoję, kuo bus. Kaip jūs pasirinkote muzikos kelią?
Muzika yra tokie nuodai (juokiasi)... Vieną kartą įžengi į tą pasaulį – nebeišeisi savo noru.
Pirma mano muzikos mokytoja Marija Simonaitienė mokykloje buvo subūrusi chorą, ji ir pastebėjo, kad dainuoju garsiausiai. Aš net gaidų nepažinojau. Išmokė mane dvi dainas ir išvažiavome į Vilnių dalyvauti pirmajame „Dainų dainelės“ konkurse. Buvau penkiolikos. Vaikas būdama svajojau tapti gydytoja, labai gerai mokiausi. Bet gyvenimą lėmė tas pirmas „Dainų dainelės“ konkursas 1974 metais – laimėjau, dar gavau publikos prizą.
Netikėtai tapau įžymybe savo Kauno 27-ojoje vidurinėje mokykloje – tai buvo pirmas televizinis vaikų dainos konkursas ir aš tapau jo laureate! Koks džiaugsmas buvo tėveliams! Tais laikais pasirodyti per televiziją buvo kažkas ypatingo! Paskui, aišku, dainuodavau visuose mokyklos renginiuose, šventėse. Todėl baigdama mokyklą vis dažniau girdėjau: „Turi balsą. Būsi dainininkė.“ Be vargo įstojau į tuometę Vilniaus konservatoriją.
Neturėjau gero muzikinio pasirengimo – tiksliau, jokio pasirengimo. Truputį grojau fortepijonu, truputį pažinojau gaidas... Todėl man buvo sunku studijuoti. Norėjau daug pasiekti, kūriau grandiozines svajones, mokiausi pas daug pedagogų, godžiai iš visų sėmiau žinias, tarsi vis ieškojau ko nors stebuklingo, ypatingo, bet nesisekė, tarsi barjero negalėjau perlipti – greičiausiai vidinio.
Tądien labiausiai gėda buvo prieš jį... Bet koks keistas likimas: po daugelio metų mes su Virgilijumi Noreika dainavome drauge!
Trečiame kurse išėjau iš konservatorijos. Mečiau. Niekada nepamiršiu, kodėl priėmiau tokį sprendimą: turėjau dainuoti konservatorijos Didžiojoje salėje, apsivilkau nuostabią geltoną suknelę, puošiausi, ruošiausi... ir dainuodama scenoje pagavau gaidį! O tądien salėje sėdėjo maestro Virgilijus Noreika: jis man buvo, yra ir bus nepralenkiamas dainininkas, pavyzdys. Kad ir kokio kūrinio imdavosi, viskas virsdavo stebuklu. Tądien labiausiai gėda buvo prieš jį... Bet koks keistas likimas: po daugelio metų mes su Virgilijumi Noreika dainavome drauge!
Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava ir Vladimiras Prudnikovas buvo subūrę kolektyvą „Trys tigrai“, parengėme programą „Juodoji katė trijų tigrų draugijoje“ – ta juodoji katė buvau aš. Ir koncertavome ne bet kur, o Čikagoje. Kartą maestro paklausiau, įdomu, ar atsimena, kaip man jaunystėje per koncertą nutiko... „Oi, Judita, kad jūs žinotumėte, kiek aš gyvenime gaidžių prigaudžiau! Dėl tokio menkniekio mesti konservatorijos tikrai nereikėjo“, – nuramino maestro. Metusi studijas vis tiek mokiausi privačiai, o po metų vis dėlto grįžau į konservatoriją.
Po studijų paskyrimas dirbti filharmonijoje tais laikais taip pat buvo nemažas pasiekimas.
Taip, džiaugiausi ten dirbdama. Tada su šeima gyvenome mažame Kenos miestelyje, visai netoli sienos su Baltarusija. Baigusį medicinos mokslus vyrą paskyrė gydytoju į kaimo vietovę. Ten gyvenome ketverius metus. Beveik visi vietos gyventojai buvo rusakalbiai, tiksliau, kalbėjo rusų, lenkų ir baltarusių kalbų mišiniu. Ten pradėjau vesti lietuvių kalbos kursus – žmonės eidavo pas mane mokytis, net išmokiau dainuoti lietuviškai. Kasdien iš Kenos miestelio, palikusi sūnų su auklyte, tokia kaimyne baba, traukiniu važiuodavau į Vilnių ir iš geležinkelio stoties skubėdavau į filharmoniją. Traukinyje mokydavausi prancūzų kalbos – kad veltui laiko neleisčiau. O jau kaip gėrė tame kaime!.. Būdavo, įsėdi į traukinį, o vagone įsitaisiusi moteriškė su trijų litrų stiklainiu samagono. Stiklinė kainavo rublį. Vyrai, kol iki Vilniaus valandą važiuodavo, prisigerdavo.
Jūs tame kaime turbūt buvote vadinama pani inteligente...
Jie gerbė mane. Juk pirmiausia buvau vyriausiojo miestelio gydytojo žmona. Daktaras, kunigas ir mokytojas tokiose vietose buvo, manau, ir tebėra šventi žmonės. Bet ir aš gerbiau vietinius, supratau, kad su meile ir pagarba prisibelsi į kiekvieno širdį.
Kaip susipažinote su būsimu vyru, sukūrėte šeimą?
Mes – kauniečiai, vienoje mokykloje mokėmės. Kai išvažiavau studijuoti į Vilnių, draugystė nenutrūko. Pirmame kurse ir ištekėjau. Kaip dabar atsimenu: tuokėmės Šventojo Antano Paduviečio bažnyčioje pirmadienį – slapta, kad niekas nepamatytų.
Kodėl taip skubėjote?
Juokingai skamba, bet labai norėjau būti pirmąja savo kurse ištekėjusia mergina (juokiasi). Dabar suprantu, kaip vaikiška taip elgtis, kaip blogai nesuvokti, kas yra šeima ir ką dėl jos reikės padaryti... O gal tiesiog tada toks laikas buvo: draugavai, mylėjai, tuokeisi – tokia tvarka. Bet likimui esu dėkinga už tokią ankstyvą šeimą – dabar turiu du jau suaugusius savarankiškus vaikus. Aišku, jei kas būtų davęs šiandienos protą, tikrai nebūčiau taip anksti žengusi prie altoriaus, bet kas buvo, to nebeatšauksi. Gyvenime visko būta, skausmo ir ašarų – su kaupu. Tik nebenoriu kapstytis praeityje – per daug žmonių tai vis dar skaudintų.
Ar apie laiką, duotą gyventi ir kurti, susimąstyti paskatino prieš dešimt metų patirta siaubinga avarija?
Manau, tada likimas taip nusprendė mane sustabdyti. Ir, ačiū Dievui, tik tiek prireikė, kad visgi gavau šansą dar pagyventi, dar ką nors gero nuveikti. Gyvenime nieko veltui nebūna – ir ligos, ir nelaimės neateina šiaip sau. Tik tas nežmoniškas skausmas! Iki šiol nupurto prisiminus... Vis mamą atsimenu: ji susirgo smegenų vėžiu, tais laikais geros medicinos nebuvo, jai ne iškart nustatė ligą, gydė nuo visai kitų dalykų, o vėžys per tą laiką išplito, nuėjo į plaučius. Ji duso, kentė nežmoniškus skausmus. Mano skausmai po avarijos irgi kartais atrodydavo nepakeliami. Kelioms valandoms palengvėdavo tik nuo morfijaus, bet jį leisdavo retai, kad nepriprasčiau...
Tądien skubėjau į Druskininkus. Kelias buvo labai slidus. Priešais pamačiau atvažiuojant baisinį vilkiką. Būčiau važiavusi tiesiai – būčiau pravažiavusi. O aš truputį suktelėjau vairą į šalikelę, kad atsitraukčiau nuo jo. Mašiną sumėtė, ji pradėjo suktis ir priekiu trenkėsi tiesiai į vilkiką...
Lūžę šonkauliai, grasinantys pradurti plaučius, sutrupinta koja... Labiausiai bijojau, kad nebegalėsiu dainuoti. Mėnesį praleidau ligoninėje, dar mėnesį – namuose lovoje. Pusę metų iš naujo mokiausi vaikščioti. Tiksliau, vaikštynę stumdžiau, nes judėti galėjau tik su ja arba su ramentais, o jie skaudžiai spaudė nesugijusius šonkaulius. Ir dabar, po dešimties metų, tą koją skauda, kai keičiasi orai, kai neatsargiai slysteliu. Bet pasaulyje yra tiek daug sergančių, kenčiančių žmonių, kad man skųstis – nuodėmė. Ir niekada to nedarysiu.
Žinau, ši avarija mane, kad ir skaudžiai, sustabdė ir apsaugojo nuo blogesnės lemties. Tada gyvenau kažkaip ne taip... Lėkiau, verčiausi per galvą, dariau vieną klaidą po kitos... Mane reikėjo sustabdyti. Po avarijos pradėjau keistis: keitėsi požiūris į gyvenimą, į žmones šalia, grįžau prie Viešpaties. Esu dėkinga Dievui, kad atsigavau, kad vaikštau, dainuoju – kad gyvenu. Po avarijos, pamenu, metus scenoje galėjau dainuoti tik sėdėdama. Įžengdavau apsivilkusi suknele iki žemės, kad mažiau matytųsi šliurės, kurias tegalėjau tada apsiauti. Bet nieko – atsigavau. Ir scenoje vėl dainuoju avėdama aukštakulnius.
Jie gerbė mane. Juk pirmiausia buvau vyriausiojo miestelio gydytojo žmona. Daktaras, kunigas ir mokytojas tokiose vietose buvo, manau, ir tebėra šventi žmonės.
Daug dainuojate bažnyčiose ir kaimo bendruomenėse, o juk dainininkui prestižas yra surinkti arenas Vilniuje ar Kaune...
Seniai esu kamerinė dainininkė, nors visi bijo žodžio „kamerinė“... Bet juk daug geriau dainuoti dvidešimčiai žmonių nei miniai – matai akis, jauti kiekvieną. Būna, koncertuoju tokiose kaimo bendruomenių klubuose, kur net pianino nėra. Tokiu atveju jungiu kolonėlę su įrašytu akompanimentu, o pati gyvai dainuoju. Man patinka bendrauti su nedidele auditorija.
O kaip ryžotės koncertams kalėjimuose?
Ne kartą dainavau ir Vilniaus Lukiškių kalėjime, kuris jau nebeveikia, ir Marijampolės. Lukiškėse nuostabi akustika. Mane ten kviesdavo kalėjimo kapelionas Arūnas Peškaitis. Kartą papasakojo, kad vienas nuteistasis iki gyvos galvos po mano koncerto pasakė: „Gal buvo verta atsidurti kalėjime, kad išgirsčiau tokį koncertą.“ Tas žmogus vėliau davė vienuolio įžadus.
Ką jums duoda koncertai tokiose vietose, kur ore sklando ne šventumas, o nuodėmės, baimės ir skausmo aura?
Ir sūnus manęs klausė: „Mama, eisi dainuoti nusikaltėliams? Tai gal padainuok jų aukų tėvams, žmonoms, vaikams...“ Pamenu, po koncerto gavau dovanų nuteistųjų rankdarbių – dėžučių, albumų. „Kam ėmei? – vėl stebėjosi sūnus. – Jie gi tokią blogą energiją skleidžia.“ Bet Arūnas Peškaitis man buvo gražiai paaiškinęs, kad ta energija yra pakitusi – atsidūrę kalėjime žmonės labai keičiasi. Matyt, man to reikėjo – gal kad kiek pataršyčiau savo vidų, pažiūrėčiau, ko manyje prisikaupę. Aš nei ginu, nei teisiu ką nors. Tik atlieku savo misiją – nešu muziką visiems. Mane yra pavadinę meno misioniere – kad nešu šviesą į kaimus, kalėjimus ar senelių globos namus. Labai didžiuojuosi tokiu vardu.
