Čilės rašytoja Isabel ALLENDE (77) – viena populiariausių pasaulyje ispanų kalba rašančių kūrėjų. Autorė, pelniusi Baracko Obamos laisvės medalį ir dešimtis nacionalinių premijų, šiuo metu gyvena ir kuria JAV. Išskirtiniame interviu žurnalui „Žmonės“ rašytoja pasakoja apie šeimą, kūrybą ir naujausią savo romaną „Klajonių metai“.
Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė, pasaulį užklupus pandemijai?
Gyvenu mažame namelyje su vyru Rogeriu ir dviem šunimis. Laikausi disciplinos: anksti keliuosi, 45–60 minučių treniruojuosi, pavedžioju šunis ir lipu į palėpę rašyti. Visą dieną rašau arba bendrauju su žurnalistais, atsakinėju į skaitytojų laiškus, kalbuosi su jais per „FaceTime“, „Skype“ ir „Zoom“. Man karantinas – tai metas iš naujo permąstyti prioritetus ir atsisakyti visko, kas nėra gyvybiškai reikalinga. Galų gale, juk svarbiausia pasaulyje – meilė.
Jūsų romanai dažnai magiški, daug rašote apie dvasių pasaulius. Tikite, kad jos egzistuoja ar tai tik fikcija?
Nėra racionalių įrodymų, kad aplink mus esama kitų gyvybės formų, tačiau pasitaiko asmeninių – o kartais ir kolektyvinių – patyrimų, įrodančių, kad turime sielą. Per įvairias praktikas esu aiškiai pajutusi savo sielą. Gal tai vaizduotė? Savitaiga? Nežinau. Galiu tik pasakyti, kad man visa tai tikra ir svarbu, sielos magija padeda suvokti savo egzistenciją ir priimti sprendimus. Tai nėra tik meninė priemonė.
Kaip prisimenate savo vaikystę?
Buvau maištinga, vieniša, pikta ir niūri mergaitė. Vaikystėje ir paauglystėje buvau nelaiminga, nors nenutiko nieko tragiško ar brutalaus. Dabar esu dėkinga, kad tokia buvau, nes iš to susiformavo mano charakteris, o kartu ir įkvėpimas rašyti.