„Mokykloje man nuolat kartojo: nedainuok – nebent kur nors choro gale; nešok – judi klaikiai; nerežisuok – tavo nesąmonių suprasti neįmanoma; nerašyk – su stiliumi nedraugauji; ir aktorinis ne tau – tos nuolat išpūstos akys, nuolat pervaidini... Jeigu būčiau klausiusi visų taip kalbančių, dabar nebūčiau savo kelyje“, – neslepia „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, aktorė, režisierė, Alytaus miesto teatro meno vadovė Andra KAVALIAUSKAITĖ (33), ką tik publikai pristačiusi trečiąjį savo monospektaklį „9.18“.
Jūsų spektaklius vis priskiria jaunimui, paaugliams ar vaikams, nors renkasi į juos toli gražu ne vien paaugliai.
Aš pati neskirstau. Buvo sugalvotas triptikas – trys monospektakliai. Pradžioje net nenumaniau, koks tai bus iššūkis. Kol neužlipi ant scenos vienas, tol nesupranti, kokios jėgos ir svorio yra toks darbas. 2018 metais buvo pirmas spektaklis „Seen“ – apie valgymo sutrikimus, kūno kultą, patyčias. 2019-aisiais pasirodė „Kitokia“ – apie abortus, ankstyvą nėštumą. Šį rugsėjį – spektaklis „9.18“ apie smurtą artimoje aplinkoje.
Su spektakliu „Seen“ iki šiol daug važinėju po Lietuvą, turiu įvairiausios publikos. Būna taip, kad atsikeliu anksti ryte, įsėdu į mūsų teatro autobusiuką, mane nuveža, kur reikia, aš per tą laiką dar pamiegu. Kartą aštuntą ryto nubundu prie pastato, ant jo didelėmis raidėmis užrašyta: Vilniaus statybininkų rengimo centras. Palaukit, jūs juokaujate?!
Dešimtą ryto rodysiu spektaklį apie valgymo sutrikimus būsimiems statybininkams?! Visų pirma, ryte tokį spektaklį rodyti ir žiūrėti jau yra iššūkis! Antra: manyje iškart atsivėrė stereotipas – kalbėti vaikinams tokia tema?! Ima rinktis salė. Viešpatie... įkvepiu – visko yra buvę, įveiksiu ir tai. Pradedu spektaklį ir gal po dešimties minučių sustabdau – kad nuoširdžiai atsiprašyčiau. Man buvo taip gėda! Juk garsiai kalbu, koks blogis yra stereotipai, bet pati vien pamačiusi mokslo įstaigos pavadinimą tiesiu taikymu į juos nėriau. O šie žmonės kuo aiškiausiai suprato, kur susirinko ir ką nori iš spektaklio gauti.