„Mano prisiminimai – geri, nelaukti, stebuklingi... – prie apskrito stalo pluoštą nuotraukų paskleidžia televizijos režisierius, pirmųjų Lietuvoje grožio konkursų organizatorius, dabar jau ir laidų vedėjas Vytenis Pauliukaitis. – Galėčiau daug papasakoti, visokių istorijų buvo – skandalingų ir nelabai.“ Žvilgteliu į jį, į nuotraukas, vėl – į jį. Tie patys elegantiški juodi ūseliai, madinga pasidabruotų plaukų šukuosena, orus stotas. „Jam būtų nesunku iškovoti Misterio elegancijos titulą“, – šypteliu mintyse.
„Žinai, mane arba labai myli, arba nekenčia. Visą gyvenimą taip“, – sako Vytenis. Nepanašu, kad dėl to labai graužtųsi. Juk turi tai, ką iš tiesų vertina, – laisvę. Laisvę rinktis draugus, darbus ir mylimus žmones.
TIK FAKTAI
- 1967–1970 m. studijavo bibliotekininkystę ir informatiką Vilniaus Vinco Kapsuko universiteto Kauno fakultete
- 1968–1970 m. Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos komiteto Kauno redakcijoje dirbo televizijos operatoriaus asistentu
- 1970–1975 m. studijavo televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje
- 1975–1991 m. dirbo scenaristu ir režisieriumi Lietuvos valstybinės televizijos muzikos redakcijoje
- 1976–1977 m. stažavosi Sąjunginiame televizijos ir radijo institute Maskvoje. Bendradarbiavo Centrinės televizijos muzikos redakcijoje
- Nuo 1985 m. rašo scenarijus, režisuoja ir veda muzikinius projektus, šou, grožio konkursus. Ypač išpopuliarėjo pastaraisiais metais, kai ėmė dalyvauti pramoginiuose televizijos projektuose.
Vaikystėje buvau šviesutėlis berniukas žydromis akimis. Augau Marijampolėje. Dažnai svečiuodavausi pas močiutę. Man patiko jos sodas, išsinešdavau ten savo mylimą medinį arkliuką“, – prisimena Vytenis. Nuotraukoje jam – treji
Jau nuo pirmojo gimtadienio, balandžio 8-ąją, mama Vyteniui kepdavo tortą. Vakare ant jo būdavo iškilmingai uždegamos žvakės. Dabar režisierius ir laidų vedėjas nuo tokių švenčių stengiasi pabėgti. „Nekenčiu jubiliejų. Žinau, kad esu genialus, gražus, protingas, ką dar man gali pasakyti? Jubiliejai kvepia laidotuvėmis“, – ironizuoja
1967-ieji. Naujametis karnavalas mokykloje. Vytenis – pagrindinis idėjos autorius, organizatorius ir režisierius: „Mes su klasės drauge Jovita Grigaite. Pamenu, drabužius pasiskolinau iš Kauno muzikinio teatro“
Mama pasakojo, kad išgirdęs muziką dar visai mažas imdavau spaudyti įsivaizduojamus klavišus ant pietų stalo. Pamatė, kad turiu klausą, ir nugrūdo mane į muzikos mokyklą. Iki penktos klasės dar kažkaip, o paskui visai nenorėjau groti. Tačiau muzikos mokyklą baigiau ir netgi įstojau į Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumą. Kantrybės užteko tik pirmam fortepijono kursui“
Televizijos režisūros studijos Vyteniui atnešė daug džiaugsmo: „Muzikinis teatras man darėsi vis mažiau įdomus, o televizija buvo nauja, nepažinta erdvė.“ 1970 metų nuotraukoje – Vytenis ant rankų laiko aktorę Rasą Kirkilionytę, už porelės šokiui pasirengęs būsimas teatro režisierius Rimas Tuminas
Apie bohemą:
„Sveikatos nebe visi turime, kai kurie skrandžius pragėrę... Gal tikrai mūsų laikai jau seniai praėjo, su visomis blogybėmis ir su savais džiaugsmais? „Neringa“ buvo gera vietelė, pamenu, kaip eilėje stovėdavome... Sekmadieniais čia kartais matau žmonių iš senų laikų.“
Darbas televizijoje pradedančiam operatoriui taip patiko, kad nusprendė nebesvajoti apie Maskvą. Tuometė Lietuvos valstybinė konservatorija (dabar – Muzikos ir teatro akademija – red. past.) pirmoji visoje Sovietų Sąjungoje paskelbė renkanti televizijos režisierių kursą. Kartu su Vyteniu mokėsi televizijos ir kino režisierė Janina Lapinskaitė (nuotraukoje – viduryje), Dalia Bičiūnaitė (dešinėje), jau šviesaus atminimo Bronius Morkevičius (už J. Lapinskaitės). „Čia 1973-ieji, mes – Bulgarijoje. Ragavome vyno Stražicos vyno gamykloje. Vynas buvo bjaurus, o nuotraukoje mes – gerokai pagirioti“, – juokiasi
Apie pažintis:
„Gyvenimas man rodosi kaip greitais traukinys. Stabteli, o į tavo kupė užeina pakeleiviai. Kai kurie iš jų važiuoja drauge iki pat galutinės stotelės. Bet daugelis, deja, išlipa jau kitoje, antrojoje ar trečiojoje...“
Apie moteris:
„Dabar – kita baisi bėda: visos moterys darosi vieno veido. Vienodai gražios... Kokia išvada? Reikia kopti dar laipteliu aukštyn ir ieškoti originalumo.“
Apie žvaigždes:
„Sakome: žvaigždės. Lemputės, o ne žvaigždės! Niekaip nesuprantu, kur dingsta talentingi žmonės? Kur dingsta talentingi vaikai iš „Dainų dainelės?“
„Į muzikos redakciją pats pasiprašiau, labai nenorėjau dirbti ten, kur politika. Niekuomet spaliuku nebuvau, pionieriumi – irgi, tik komjaunuoliu privertė, sakė, kitaip mokyklos nebaigsiu. Partijos gretų taip pat pavyko išvengti“, – pasakoja ir prisimena bent keletą kartų sulaukęs pasiūlymo dirbti vadovaujamą darbą. Tiesa, durys visuomet trinktelėdavo prieš nosį – Vytenio tėtis buvo tremtinys, o ir jis pats – nepartinis
Būtent Lietuvos televizijoje pirmą kartą sužibo sunkiai pamirštamas Vytenio Pauliukaičio ir choreografo Jurijaus Smorigino duetas. Pažįstami juodu jau seniai – Vytenis režisavo laidas, kuriose šoko Jurijus. „Iš mūsų ginčų nereikia daryti tragedijos, – sako Vytenis. – Tie ginčiai tėra šou, tik spauda, juos pasigavusi, mėgina mus supriešinti. Tegu!“
Apie komisijas:
„Niekada nesvajojau būti kokių nors komisijų nariu. O jau pirmininku..! Man rodėsi, kad muzikos nei pasverti, nei nuteisti negalima. Kiekvienas artistas yra originalus ir nepakartojamas. Tačiau likimas juk mėgsta iš mūsų šaipytis.
Ilgas juodas patas. Juoda skrybėlė – elegantiška klasika. „Baisiausiai nepakenčiu švarkų, jau geriau tada vilktis smokingą“, – juokiasi
Kauno Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą baigė žavus jaunas vyras. „Paltelis – čekiškas. Labai jo norėjau, nors brangus. Tada juk madų vaikiausi, dėl drabužių mušdavomės su tėvu!“
Sena bičiulystė režisierių sieja su aktore Gražina Baikštyte. Šalia Vytenio visuomet būdavo dailių moterų, tačiau savo ranką ir širdį jis buvo atidavęs tik kartą. „Kai kurie žmonės vieni būti negali. Aš – galiu“, – užtikrintai sako
Pirmųjų grožio konkursų organizatorius prisimena: „Gražuolės į konkursus ateidavo visiškai neparengtos. Pradėdavome nuo pirmųjų žingsnelių, kad imtų valdyti rankas, kojas, kad pasijustų asmenybėmis.“ 1991 metais Vytenis už rankos veda konkurso „Mis Lietuva“ nugalėtoją Dalią Leleivaitę (kairėje). Šalia – konkurso dalyvė R. Dimitrijevaitė
Apie grožio konkursų dalyves:
„Aišku, jos norėdavo karūnos! Visos sakydavo norinčios save išbandyti, manydavo, galbūt gyvenimas pasikeis. Kai kurių gal ir pasikeitė...“
„Net keletą kartų filmavau garsiąją baleriną Mają Pliseckają. Pirmąsyk susitikome Maskvoje, buvau praktikantas. Laidos redaktorė pati bijojo primos paklausti, kokius jos nuopelnus reikėtų įrašyti laidos titruose, tad nusiuntė mane. „Ką jūs! – sako ji man. – Rašykite tiesiog Maja Pliseckaja. Mane juk visi pažįsta.“ Redaktorė negalėjo patikėti: „Jai juk taip svarbu titulai.“ Vėliau, kai tik susitikdavome, visada maloniai pabendraudavome, ji man ir knygą yra padovanojusi“
„Prisimenu, LTV filmavome Stasio Povilaičio koncertą. Pasirodė jis su šokėjomis iš „Lietuvos“ viešbučio varjetė. Na, taip... Seksualumo supratimas anais laikais buvo visiškai kitoks“, – juokiasi žvelgdamas į trumpais marškinėliais ir ilgais šortais pasipuošusias šokėjas