Julija Janus: „Net beviltiškai raudodama žinau, kad esu laiminga“

Parodą atidarote, ženklas „Julia Janus“ baigia veiklą. Tai nenutiko per dieną – jau susigyvenote, nurimote?

Ši paroda – mano prekės ženklo, tokio, koks jis yra, – pabaigos pažymėjimas. Janus – romėnų panteono dievas, atsakingas už pradžią ir pabaigą. Jo simbolis yra durys. Dabar vienos durys užsidaro, tačiau kitos pamažu veriasi. Kas už jų, dar nežinau. Tik nujaučiu, kad be darbo neliksiu.

Koks paskutinis drabužis, aksesuaras, kurį sukūrėte kaip savo ženklo?

Nepamenu. Šiuo metu yra likę 2500 unikalių pavyzdžių ir mažo tiražo modelių. Kad palygintume, pasakysiu, jog kas sezoną gamindavome apie 10 000 vienetų, metinė „Julia Janus“ apyvarta siekdavo 1,3–1,4 milijono eurų. Pagrindine klaida laikau pernelyg skubią plėtrą, godumą ir ambiciją sukurti tokią sistemą, kokią mačiau globaliuose mados prekių ženkluose.

Manau, kad per artimiausius tris mėnesius visa tai bus išparduota, kurį laiką mados temą paliksiu ramybėje. Bet su malonumu padėsiu kitiems plėtoti originalias idėjas. Štai po kelių savaičių Mados institute papasakosiu įspūdingą istoriją, kuri tapo viena ryškiausių nepriklausomos Lietuvos mados versle. Visą raidos eigą nuo pradžios iki dabar – su iššūkiais, sėkme, klaidomis ir pasididžiavimo virpuliu.

Ar reikėjo sukaupti drąsą rengti savo tapybos darbų parodą?

Studijoje susikaupė darbų, o proga juos parodyti atsirado tarsi savaime: idėja gimė iš kitos mano veiklos – Vilniaus senamiesčio bendruomenės būrimo ir sinergijos tarp kaimynų paieškų. Kvartalo identitetas – ISM verslo studijų mano magistro tema. Tad imdama iš kaimynų interviu sužinojau, kad restorano „Queensberry“ savininkai į savo erdves linkę įsileisti meno parodas. Su šia paroda kuriame precedentą, nes visas Stiklo kvartalas, kuris apima Stiklių, Marko Antokolskio, Gaono ir Žydų gatves, tampa istorijos, kultūros ir meno maršrutu. Pamažu verslas bei kultūra susijungs ir kitose kvartalo vietose.

Kokia jūsų darbų žinutė?

Drobes vėl pradėjau tapyti, kai „Julia Janus“ mados prekės ženklui reikėjo raštų audiniams marginti. Baigusi Dailės akademiją, kurioje mano tapybos dėstytojai buvo Arvydas Šaltenis ir Raimundas Sližys, teptuką kurį laiką buvau padėjusi į šalį. Daugiau dirbau pieštuku, žymikliu ir kompiuteriu. Tačiau aiškėjant, kad naujos kolekcijos nebus, pamažu tai, kas turėjo dekoratyvinę audinio dizaino paskirtį, virto mano išgyvenimų drobėmis. Nuo tamsos iki begalinio šviesos ir spalvų mirgėjimo. Eksponuojami septyni stambaus formato abstraktaus stiliaus tapybos darbai.

Ir vis dėlto, nepaisant mano išgyvenimų istorijos, atsispindinčios tose drobėse, pagrindinė žinutė yra ta, kad susimaišiusios skirtingų laikotarpių, tautų, maisto, meno kultūros istorijos iš Stiklo kvartalo prašosi papasakojamos šiuolaikinėmis sklaidos priemonėmis. Senamiesčiui reikia talentų, šviežios minties ir ilgalaikių infrastruktūros pokyčių, jei norime, kad jis būtų gyvas ir gebėtų likti kultūrinis miesto polius. Ketinu prie to prisidėti savo darbu – galima laikyti tai kūrybiniu poilsiu po krizės mados versle. Mano parduotuvė Stiklių gatvėje greitai bus uždaryta, bet bus kuriami nauji netikėti dariniai.

Kas jums yra laimė?

Jaučiuosi laiminga iš prigimties. Net tada, kai išgyvenu sunkias permainas, vis tiek yra jausmas, kad esu laimingas žmogus. Sunku paaiškinti, bet net beviltiškai raudodama, sunkiausią savo gyvenimo akimirką vis tiek žinau, kad esu laiminga. Gal tai susiję su kokia chemine formule, o ne su sąmoninga būsena?..

Laime reikia dalytis, apie ją pasakoti ar geriau tylėti, slėpti?

Geras klausimas. Kartais jis probėgomis kyla – tokių prietarų juk pilna, bet kad ir nesigiriu per daug. Tik tada, kai reikia pranešti ką nors svarbaus, kad žmonės ateitų ir pamatytų, ko pridirbau (juokiasi).

Esu nuolat laimingas žmogus, tad labiau rūpi kiti klausimai – kaip įveikti norą kontroliuoti visus gyvenimo įvykius, išsiblaškymą? Dar svarbiau – kaip atskirti svarbius dalykus, kaip nepasiduoti demonams ir atsispirti pagundoms, traukiančioms šalin nuo vertybių bei misijos?

Ką šiandien patartumėte tam, kuris yra gyvenimo, verslo duobėje?

Duobės yra tokios pat natūralios, kaip kalnai šioje žemėje. Pažeidus energijos tvermės dėsnius, energinis laukas išprievartaujamas ir kažkas, tai padaręs, turi nukentėti. Tada atsiranda energijos tėkmės blokas. Visi tai nujaučiame, bet kai savo gyvenimo įvykiuose reikia priimti sprendimus, ne visada adekvačiai suprantame, kas vyksta, kur ta riba, už kurios jau teks tvarkytis su pasekmėmis. Iš didelio noro plėstis ir aš pažeidžiau šį dėsnį. Tai nėra duobė, palyginus su mirtinomis ligomis, karais ar stichinėmis katastrofomis. Taigi aukščiau nosis – išeitys visada būna net kelios. Pasirodo, viena svarbiausių amžinai gerųjų savybių yra kantrybė (šypsosi).