Julija Jegorova: „Tikrai nenoriu kurti popmuzikos ir lakstyti po madingus vakarėlius“
Didelio pasisekimo sulaukusio LNK projekto „Lietuvos balsas“ nugalėtoja tapusi kaunietė Julija Jegorova (25), be stiklinės statulėlės, gavo ir sutartį su viena galingiausių pasaulio muzikos leidybos firmų „Universal Music“. Tačiau niekur muzikos nesimokiusi ir Vilniaus universitete vokiečių filologiją baigusi mergina savo galimybes vertina atsargiai ir neskuba svajoti apie svaiginančią pasaulinę šlovę.
Pasibaigus „Lietuvos balsui“ viskas greitai grįžo į savo vietas?
Visi tik ir klausia, ar labai pasikeis mano gyvenimas, o aš neturiu ką pasakyti... Dar nebuvau susitikusi su projekto prodiuseriu Gediminu Jauniumi, kad viską aptartume, dar nesikalbėjau ir su „Universal“ vyrukais. Bet kuriuo atveju esu laiminga ir man vis dar keista, kad taip greitai viskas pasibaigė. Gaila, nes visi dalyviai labai susidraugavo su kūrybine grupe, manau, tai buvo abipusė meilė, viena graži šeima: tėčiai, mamos, broliai, sesės (juokiasi). Labai tikiuosi, kad dar turėsime bendrų reikalų, o jei ne, bent surasime laiko išgerti puodelį kavos.
Pirmą dieną po „Lietuvos balso“ telefonas netilo. Pirmadienis tapo spaudos diena – žinote, labai keistas jausmas... O juokingiausia, kad iškart po projekto feisbuke sulaukiau trijų šimtų kvietimų draugauti. Matote, ką su žmonėmis daro televizija: vieni kitų nepažįstame, o draugauti norisi (juokiasi)?!
Dirbi su muzika visiškai nesusijusį darbą – vienoje spaustuvėje esi eksporto vadybininkė. Kaip žinią apie tavo pergalę sutiko kolegos?
Dalis jų sekmadienio vakarą atvažiavo į Vilnių ir palaikė mane salėje. O kitą dieną kolektyvas pasitiko su tortais ir šampanu, virtuvėlėje ant sienos pakabino didžiulį tentinį plakatą su mano nuotrauka ir užrašu „Nuo pradžios – iki galo!“ Direktorius vis klausia: „Tai kada jau kelsi sparnus į Ameriką, Niujorką?“ Bet žinau, kad draugiškai iš manęs šaiposi, – jis jau senokai traukia mane per dantį: „Tai ką, žvaigžde, paliksi mus? Leisk bent trumpai mums tavimi pasidžiaugti!“
Po projekto feisbuke sulaukiau trijų šimtų kvietimų draugauti. Matote, ką su žmonėmis daro televizija: vieni kitų nepažįstame, o draugauti norisi.
Kolegos iš užsienio taip pat užvertė sveikinimais?
Ne, užvertė užsakymais (kvatojasi). Vokietijoje kaip tik neseniai praūžė jau antrasis „The Voice of Germany“, bet aš jiems nesigyriau, jog dalyvauju tokiame pačiame projekte Lietuvoje. O gal vis dėlto reikėjo?
Galėtum dar ir savo firmos reklamos veidu tapti!
Taip taip, ir dar kaip visos mūsų žvaigždės turėčiau pradėti čiužinius reklamuoti (juokiasi)! Na, ne – manau, turiu kitokią misiją, leisiuosi į kitą žygį. Tikiuosi, išsipildys mano vaikystės svajonė stovėti didžiojoje scenoje, turėti savo klausytojų ratą. Dar norėčiau, kad jie eitų manęs klausytis ne šiaip į klubus, o į koncertus sales. Dar svajoju apie bendrą projektą su maestro Gintaru Rinkevičiumi... Tikrai nenoriu kurti popmuzikos ir lakstyti po madingus vakarėlius.
Tavęs laukia sutartis su viena didžiausių pasaulio muzikos firmų, o svajonės kol kas neperžengia Lietuvos?
Kuris dainininkas ar aktorius nesvajoja apie tarptautinius vandenis ir svaiginančią karjerą? Ir nors esu optimistė, bijau svajoti, kad paskui netektų smarkiai nusivilti. Pasaulyje tiek daug, tiek gerų ir vis atsiranda naujų atlikėjų, kad konkuruoti sunku. Ne, nenuvertinu savęs – mano įdomus tembras, aš savotiškai dainuoju, bet puikiai žinau: nustebinti bus sunku.
Kol kas į sutarties su „Universal Music“ reikalus nesigilinau, žinau tik tiek, kad jie pasižadėjo manimi pasirūpinti, mane pagloboti, padėti su dainomis, galbūt – kompaktine plokštele. Pasibaigus „Lietuvos balsui“, „Universal“ atstovai man įteikė gėlių, šampano, pasveikino atvykus į jų šeimą. Labai tikiuosi, tai pasakė ne todėl, kad turėjo pasakyti (juokiasi).
Papasakok apie savo muzikinį kelią. Nebuvai vienas iš tų vaikų, kuriuos tėvai tempte nutempė į muzikos mokyklą?
Mano mama mokėsi groti akordeonu. Ne itin mėgo, tačiau tėvai ją vertė, todėl kai kažkada paklausiau, kodėl manęs nenuvedė mokytis muzikos, atsakė: „Nenorėjau, kad ir tau tektų kentėti, o pati juk neprašei.“
Mokydamasi penktoje klasėje pati pasiprašiau į mokyklos chorą, bet dainavau neilgai, nes savo balsu perrėkdavau visas mergaites: jos išsimušdavo iš visko, kas tik įmanoma, – iš ritmo, tono (kvatojasi). Tada pradėjau dainuoti solo, dalyvavau nedideliuose konkursuose, vėliau tapau karaokės „siaubu“. Dar vėliau su keliais vaikinais įkūrėme grupę „Emsus“, o prieš porą metų patekau į Raigardo Tautkaus Šampaninį chorą.
Kol vyko „Lietuvos balsas“, numetei bene dvidešimt kilogramų. Esi ne tik drąsi, ryžtinga, bet dar ir valinga?
Numečiau ne per pusmetį, kol vyko projektas, o per metus. Ne paslaptis, kad Lietuvoje visi myli „šakaliukes“, pagalvojau, kodėl ir man nepabandžius sulieknėti. Pradėjau po truputėlį keisti mitybos įpročius, atsisakiau kai kurių produktų: miltinių patiekalų, bulvių. Jei noriu mėsos, renkuosi vištieną su daržovėmis. Šiek tiek sumažinau porcijas, stengiuosi maitintis reguliariai, neužkandžiauti. Viskas vyksta labai lengvai ir sveikai.
Ar šalia tavęs yra žmogus, kuris pasidžiaugtų tavo laimėjimais?
Kol kas neturiu ką įdomaus papasakoti (šypsosi). Turbūt labiausiai visais mano pasiekimais džiaugiasi vaikinai iš grupės, kurie mėgsta man pažarstyti komplimentų: „Kuo esi labiau užkimusi, tuo geriau atrodai!“ (Juokiasi.)
