Modelis ir maisto tinklaraštininkė Julija Steponavičiūtė (26) savo gyvenimą skirsto iki tik per plauką mirtimi nesibaigusios avarijos ir po jos. Po nelaimingo nutikimo kelyje manekenė išgyveno didelius asmenybės pokyčius ir pateko į tikrą jausmų vandenyną, kuriame vietos neliko susitikimams „iš reikalo“, o dėmesys sau tapo prioritetu.
Avarijos Julija beveik neatsimena, tik pavienius fragmentus. Tai buvo įprasta saulėta liepos diena. Autostrada buvo pustuštė, važiavo dideliu greičiu ir aplenkdama lėtesnį automobilį mergina užvažiavo ant šlapios žolės kelkraštyje. „Staiga supratau, kad nebekontroliuoju visureigio. Pamenu tik neapsakomą baimę, kurios niekada prieš tai nesu jautusi. Dar spėjau šūktelėti šalimais sėdinčios draugės vardą. Vertėmės penkis kartus. Praradau sąmonę, o draugė jautė kiekvieną smūgį ir vis galvojo, kuris iš jų bus lemiamas.“
Neįtikėtina, kad po tokios avarijos merginos atsipirko tik stipriais viso kūno sumušimais ir riešo lūžiu. Po nelaimės Julija neužsidarė namuose, kasdien leisdavo laiką su draugais. Iš naujo atrado piešimą, vis dažniau popieriaus lape dėliojo eiles, pasinėrė į savianalizę. Niekur nedingę išgyvenimai atvedė pas psichologą. Profesionalo pagalba ir darbas su savimi padėjo nepasimesti realybėje ir emocijų sūkuryje.
„Avarija buvo tik atskaitos taškas, sudėliojęs visus taškus ant „i“, išjudino didelę asmeninę transformaciją, privertė dar sykį susimąstyti, ko iš tiesų noriu, perdėlioti vertybes ir savyje atrasti netikėtų dalykų. Pajutau gyvenimo trapumą ir supratau, kad noriu lipdyti gyvenimą priimdama tik tokius sprendimus, kuriais nuoširdžiai tikiu. Dabar mokausi būti Julija, kuri klysta, liūdi, kurios gyvenimas nėra ir neturi būti tobulas.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“: