Esi užsiminusi, kad vyras visada norėjo trečio vaiko, o tu žinojai, jog vieną dieną teks išpildyti šį norą. Bet ar kada buvo aplankiusi mintis, kad šeimoje galbūt pakaktų ir dviejų vaikų?
Kai pirmosios dukros ūgtelėjo, tokia mintis, be abejo, aplankė. Tiesą sakant, kurį laiką išvis nebebuvo kalbų apie trečią vaiką: mes pagaliau susitvarkėme gyvenimą, subrendome kaip asmenybės, skyrėme daug laiko savęs pažinimui, susikūrėme namus, nebegyvenome tarp lagaminų ir remontų, išaugome iš sauskelnių etapo – beliko džiaugtis ir mėgautis! Bet mintys mėgsta nusėsti pasąmonėje: mums nebūtina kasdien apie tai galvoti, tačiau kažkur giliai tai vis tiek glūdi. Kai prieš dešimt metų tuokėmės, vyras pasakė, kad norės trijų vaikų, – ir viskas, žodis buvo ištartas. Gyvenimui ėmus tekėti ramia vaga, pamanėme – tai kur ta vyšnaitė ant torto? Kadangi Lauryną labai myliu, nenorėjau spyriotis: ką prasmingesnio jam galiu dovanoti, jei ne vaikus?
Viskas suprantama, jei tai nėra didelė auka tau pačiai...
Man patinka išnešioti kūdikius – nėščia jaučiuosi gerai, jaučiuosi sveika. Pagimdyti irgi pavyksta lengvai – gimdymas man nėra trauma. Ir puikiai žinau, kad vaikai mano vyrą daro laimingą: jo laimė man yra prioritetas, tad dvejonių nebeliko.