Išskirtinis interviu su į Lietuvą atvykstančiu „Jungle“ įkūrėju: „Visi prisimena, kad dirbau „picų berniuku“, bet tai – puiku“

„Jungle“ galima sulyginti su tikromis džiunglėmis muzikinėje scenoje – viskam prasidėjus nuo dviejų paprastų vaikinukų, norėjusių kurti muziką, projektas išaugo į keleto žmonių kolektyvą.

Dabar muzikinėje grupėje vokalo partijos dažnai tenka Rudi Salmon ir Andro Cowperthwaite‘ui, o gitaromis brazdina vaikystės draugai Tomas McFarlandas ir Joshas Lloydas-Watsonas.

Tiesa, niekas iki šiol taip ir nežino, kiek tiksliai žmonių dainuoja „Jungle“, mat jos įkūrėjai mėgsta sudėtį dažnai keisti.

Dar 2013 metais geri draugai nusprendė baigti „vynioti į vatą“ ir suburti muzikinę grupę, tuomet Joshas dirbo picų išvežiotoju, tada jis net nesvajojo, kad ji ateityje bus nominuotas prestižiniam britų muzikos apdovanojimui „Mercury Music Prize“.

Joshai, jau ne pirmą kartą lankotės Lietuvoje. Grojote festivalyje „Granatos Live“ Ką žinote apie šią šalį?

Kai paskutinį kartą ten grojome, užtrukome neilgai, neturėjome laiko pažinti Lietuvos. Bet pasakysiu nuoširdžiai – mums visų šalių publika yra vienodai svarbi. Todėl tikimės, kad lietuviai mūsų lauks.

Šiuo metu keliaujate po pasaulį su koncertiniu turu. Kaip jums pavyksta sutelkti energiją, jos „įsikrauti“, juk kasdieną reikia bendrauti su gerbėjais?

Turėjome šimtus koncertų. Mums tokia nutrūktgalviška rutina tapo įprasta gyvenimo dalimi. Aišku, kad jaučiu nuovargį, kartais net išsekimą. Bet vis dėlto esu įsitikinęs, kad esam labai laimingi žmonės. Kol kas sugrįžęs namo aš, kad atgaučiau energiją, daug miegu. Išjungiu telefoną ir lekiu į lovą. Beje, kartais kuriu muziką. Tai taip pat atpalaiduoja. Juk po didžiulių kelionių – įkvėpimas neišsemiamas.

Nuo pirmojo iki antrojo jūsų albumo praėjo ketveri metai, kodėl tiek ilgai vertėte laukti gerbėjus?

Kaip jūs ir sakėte – koncertiniai turai dažną išvargina. Mes daug koncertavome. Nenorėjome kurti šlamšto, greito produkto. Aš, kaip ir kiti grupės nariai, laikausi tos nuomonės, jog kokybė yra svarbesnė už kiekybę. Žinote, dažnai pirmieji atlikėjų ar grupių albumai įvertinami puikiai, o kiti – prasčiau. Norėjome, kad antrasis albumas už pirmąjį būtų dar geresnis, todėl prie jo tiek ir dirbome. Užtruko, kol įšsiaiškinome, kokios grupės narių emocijos, ką mes norime su savo muzika padaryti.

Esate vienas iš grupės „Jungle“ įkūrėjų, ar jau laikote save profesionalu muzikos industrijoje?

Ne. Iki šiol man sunku suvokti dabartinę tvarką muzikos industrijoje. Kiek daug neatrastų, nepaaiškintų dalykų...Žinoma. mes darome tai, apie ką svajojome. Kiek save pamenu, muziką kurti aš norėjau visada, todėl sakyčiau, kad „Jungle“ projektas pavyko. Kas tai lėmė? Gal tas paviršutiniškumo vengimas.

Apie ką pasakoja jūsų muzika?

Kurdamas niekada negalvoju, ką noriu pasakyti. Vieni reiškia politines pažiūras, pasakoja meilės istorijas. Mes to nedarome. Na, bent jau aš. Ta muzika atsiranda iš pasąmonės. Tą reikšmę, pačią dainų prasmę aš išsiaiškinu jau po to. Tai tarsi žaidimas. Sukuri, o jau tada susimąstai, iš ko visa tai atsirado. Apskritai negalvoju apie praeitį, tai, ką darau – ateitis.

Prie suburiant grupę jūs dirbote picų išvežiotoju. Dabar tikriausiai tai atrodo tarsi sapnas?

Visi akcentuoja, kad dirbau „picų berniuku“, bet tai puiku. Aš tai laikiau puikiu būdu užsidirbti pinigų. Kartais rašoma, jog išvežiojau picas ir staiga pasidariau muzikantas. Visai ne. Muzika visuomet buvo mano gyvenime, tiesiog velniškai trūko pinigų. Tas darbas tik padėjo priartėti prie svajonės. 

Niekada nešokate savo vaizdo klipuose, kaip priežastį kartą įvardijote, jog nemokate to daryti. Ar bandėte išmokti?

Nemokame. Kam man šokti, jei Londone daug talentingų šokėjų, tegul jie tą ir daro. Aš nebent šoku į publiką (šypteli), jei manęs žmonės laukia ištiestomis rankomis ir kviečia nerti į minią – aš sužavėtas. Tai – geriausias komplimentas. Labai laukiu pasirodymo jūsų šalyje, įdomu, kaip sutiks gerbėjai. Aš labai mėgstu, kai minia juda drauge, palaiko skanduodami. 

„JUNGLE“ KONCERTAS – LAPKRIČIO 9 DIENĄ, „COMPENSA“ KONCERTŲ SALĖJE VILNIUJE.