Juodas scenarijus: kaip rasti jėgų gyventi toliau?

Kalbame apie tas situacijas, kai norisi tik užsidengti ausis, užsimerkti, pasislėpti po šiltu pledu ir laukti, kol ir šitai praeis. Dar – blogais žodžiais minėti tuos, kurie ragina palikti komforto zoną ir pasakoja apie permainų laimę. Žodžiu, tipinis scenarijus „Puodeli, nebevirk“, kai kiekviena nauja problema atrodo paskutinė, kurios jūsų psichologinis stuburas jau tikrai nebeatlaikys.

Be kita ko, impulsas nedaryti nieko – ne toks jau blogas: nereikia pasyviai laukti asmeninio pasaulio pabaigos. Tačiau kuriam laikui atsitraukti ir nepriimti greitų sprendimų – pravartu. Na, taip, tas, kas duoda greitai, duoda dvigubai, tačiau karštakošiški sprendimai, priimti streso sąlygomis, retai būna geri. Jei negalite sustabdyti ritimosi į bedugnę, tiesiog pristabdykite. Jūsų tikslas – pasitraukti iš streso zonos. Taigi, nepulkite veikti – jei tik reikalas sukasi ne apie paciento gaivinimą, kur svarbi kiekviena akimirka, o jūs – gydytoja reanimatologė.

Sakote, sunku atsisakyti kontrolės – kol kontroliuojate, tol, regis, dar galite ką nors pakeisti. Sunku, bet prisiversti reikia. Susinervinusiam žmogui tokie patarimai atrodo keisti ir net erzina, bet tai – geriausia išeitis (laikui bėgant situacija išsispręs ar pasikeis, o jūs bent būsite išsaugojusi apysveikį protą ir kūną, kuris dar tikrai pravers).

Pirmoji technika perrašant juodąjį scenarijų – sustoti. Imkite ir nueikite į masažą. Kirpyklą. Paplaukioti į baseiną. Pasivaikščioti ar pabėgioti. Į jogą ar baleto pamoką (tai gali net nieko nekainuoti – kai kurios studijos ar sporto klubai siūlo bandomąsias treniruotes). Įsiprašykite į svečius pas draugus, turinčius židinį su tikra ugnimi, – porą valandų paprasčiausiai sėdėkite ir žiūrėkite į ugnį (alternatyva – pridegiokite žvakių namie). Taip, visi tie banalūs patarimai, kuriuos mėgstama pertraukti per dantį, veikia, tik reikia ne apie juos skaityti, o išmėginti.

Kitais žodžiais, jums reikia nusisukti nuo technologijų ir socialinių tinklų ir susilieti su gamta. Nesvarbu, kokia: tiks vanduo, ugnis, miškas, miesto parkas ar skveras. Prisiliesti prie medžio (jei norite, tai ir apkabinkite), iškepti mėsos ar bulvių ant laužo (kas, kad žiema), pasitaškyti balose ar nulipdyti kreivą sniego senį... Negalvokite – darykite, ką padiktavo impulsas. Jūs dabar – ne protas, o pirmapradžio instinkto įsikūnijimas. Pirmapradis instinktas ir gamta nieko nežino apie pareigų rotaciją ir ką reiškia, kai baigiasi pinigai, užtai moka nuraminti pacientą, kad jis nustotų panikuoti, jaudintis ir baisėtis būsima bado mirtim. O ramybė – būtent tai, ko reikia, kad galėtumėte priimti tinkamą sprendimą.

Įsivaizduokite juodžiausią scenarijų, koks tik gali nutikti. Mintimis ir emocijomis išgyvenkite jį iki galo. Tik neišjunkite filmo vidury seanso!

Antras metodas – įsivaizduokite juodų juodžiausią scenarijų, koks tik gali nutikti. Mintimis ir emocijomis išgyvenkite jį iki baisiausio galo. Įsivaizduokite, kas bus, jei tas baisiausia nutiks. Tik neišjunkite filmo vidury seanso! Kaip dažnai būna, problema ir yra didelės baimės akys: žmonės panikuoja kur kas labiau, nei verta, o galvoje kaip siaubo filme skamba gedulinga muzika. Bet štai būtent tada, kai baisu, ir nevalia bėgti (maniakas vis tiek greitesnis). Peržiūrėkite siužetą iki galo, ir labai gali būti, jog net baisiausias scenarijus turės sąlyginai neskausmingą pabaigą.

Kiek šansų, kad net, sakykim, netekusi darbo (ar negavusi geresnių pareigų, ar net padariusi didelę klaidą) baigsite gyvenimą nakvynės namuose ar, kaip bijojo Bridžita Džouns, mirsite bute su Elzaso aviganiu, apgraušiančiu jūsų kūną (tiesa, dabar madinga gąsdinti keturiasdešimčia senmergės kačių)? Net antstolis, net skolos, net mylimo žmogaus neištikimybė ar vaiko neišlaikytas egzaminas, net teismas ir nuosprendis – ne mirtina. Ir jei jūs sugebėjote išgyventi iki kokių trisdešimties ar keturiasdešimties metų ir su viskuo susidorojote, kodėl neturėtumėte susidoroti dabar. Anksčiau ar vėliau skolos išmokamos, atsiranda nauji mylimieji ir kitas darbas. Rimtos ligos ir vaikų bėdos – turbūt skaudžiausi klausimai, bet čia telieka pripažinti Homo sapiens nevisagalystę. Ir apverkti tai, ko negalite pakeisti. Be abejonės, sunki, tačiau neišvengiama pamoka XXI a. gyventojai. Prisimenant populiarią citatą – žmogus mirtingas; o svarbiausia – netikėtai mirtingas. Su visais iš to išplaukiančiais padariniais.

Bet kuris geras filmas ar knyga prasideda problema, kurią herojai imasi spręsti. Ir iki finalo vienaip ar kitaip su ja susidoroja arba – blogiausiu atveju – atvira pabaiga palieka vietos tęsiniui (sudegę namai sėkmingai atstatomi, tačiau paaiškėja, kad į svečius atvažiuoja anyta, – laukite naujo sezono). Ką gi, panašiai klostosi ir realybė: mus užgriūva problema, ją geriau ar blogiau išsprendžiame, o paskui gyvenimo scenaristas pamėtėja naują – kad nebūtų pernelyg ramu. Nauja serija – nauja problema. Arba nauja užduotis, kurią reikia sugalvoti, kaip išspręsti.