Juodosios komedijos karalius A.Th.Jensenas: „Pasiekus dugną, išgelbėjo suvokimas – turiu išmaitinti vaikus“
Mažakalbis, kuklus ir konkretus. Toks iš pirmo žvilgsnio atrodo garsus danų scenaristas ir režisierius Andersas Thomas Jensenas (49). Susėdome prie kompiuterių ekranų pasikalbėti apie naujausią jo komediją „Riders of Justice“ („Teisingumo raiteliai“), kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka „Žmonių“ skaitytojams jau neblogai pažįstamas Madsas Mikkelsenas.
Juodojo humoro pritvinkęs filmas pribloškė intensyvumu – nebesumojau, kada galiu juoktis į valias, o kada jau metas liūdėti dėl negailestingo žmonių likimo.
Galiu pažadėti tik viena: kai naujasis Jenseno darbas pasieks kino ekranus Lietuvoje, o tai įvyks jau greit festivalyje „Scanorama“, neabejotinai taps hitu.
Esu didelė daniško kino gerbėja. Ar tikrai, kaip esu pastebėjusi, jame dažnai nagrinėjami visiems svarbūs, sudėtingi, nepatogūs klausimai? „Riders of Justice“ – vienas tokių filmų. Kaip rašėte jam scenarijų?
Neslėpsiu, jis tam tikra prasme paremtas mano paties gyvenimu, tad nebuvo labai sudėtinga. Prieš keletą metų išgyvenau amžiaus vidurio krizę, kentėjau nuo depresijos, turėjau tikrai nemažai darbo su savimi. Kai kūriau pagrindinio herojaus portretą, žinojau, iš kur pasisemti tų jausmų, kurie jį užklupo, žinojau, kokių klausimų jam gali kilti.
Kai pasiekiau savo dugną, man gyvenimo prasmę suteikė suvokimas, kad privalau atsitiesti, eiti dirbti, pasirūpinti savo šeima, išmaitinti vaikus. Markusas, deja, lipdamas iš savojo dugno renkasi visai kitas priemones – taip jau nutinka žmonėms realiame gyvenime, ne filme. Būtent taip pradėjau – savo patirtį perkėliau herojui.
Šiais laikais nuolat girdime, kad negalima rodyti to ar ano. Menininkui tai turi būti nė motais. Tai visiška nesąmonė.
Sakote, kad filmo istorijoje daug jūsų paties. Tačiau į dramą įmaišėte komedijos ir tragedijos elementų...
Taip, visi mano filmai tokie – žanrų kokteilis. Jį labai mėgstu. Nesu režisavęs grynos dramos. Taigi ir šiuo atveju buvo įdomu, kas išeis, jei dramą, kuri tai patyrusiems žmonėms atrodys tragiška, sumaišysiu su labai juodu humoru.
Gali pasirodyti paprasta, bet taip nėra. Ypač sunku buvo sukurti Oto personažą – jis toks vienintelis skraidantis tarp realybės ir absurdo. Tuomet buvo sunkus ir ilgas montažo laikotarpis, nes norėjau šį balansą išlaikyti. Tik nesupraskite klaidingai – mėgavausi visomis filmo kūrimo stadijomis.
Paradoksalu, kad kai rašote scenarijus kitiems režisieriams, jūsų kūriniai daug dramatiškesni. Kai rašote sau – linksminatės iš peties. Kaip užgniaužiate tą savo, regis, įgimtą gebėjimą juodai juokauti?
Tai nėra paprasta. Kartais prasprūsta juokų ten, kur visai nereikia, tuomet imuosi viską trinti (juokiasi). Todėl man ir patinka maišyti žanrus – niekada nežinau, kuo baigsis mano istorija. Išlieka staigmenos momentas. Juk kai žiūrite siaubo filmą, tikitės išsigąsti, kai komediją – norite juoktis. O aš mėgstu nieko nesitikėti.
Man buvo netikėta, kad aktoriaus Nicolo Bro personažą filme pavadinote šveicariško sūrio vardu...
Visuomet mėgau ementalį (juokiasi). Tarp kitko, tai ne tik regiono, sūrio pavadinimas, bet ir tikras žmogaus vardas. Man labai patinka vardai, turintys daugiau prasmių.
Iš kurgi jūsų didžiulė meilė juodajam humorui?
Tikriausiai iš namų. Užaugau šeimoje, kurioje visada kas nors pasakydavo ką nors šūdinai blogo pačiu netinkamiausiu metu pačioje netinkamiausioje vietoje. Net dabar kartais save pagaunu tokiose situacijose – kai nutinka kas nors tikrai blogo, galvoje sproginėja mintys, kurių geriau negarsinti. Man atrodo, tai visai neblogai apibūdina juodojo humoro sąvoką.
Grįžkime prie „Riders of Justice“. Ar nesijaučiate su juo smarkiai rizikuojantis? Tai juk filmas apie grįžtantį iš Artimųjų Rytų karo veteraną ir asmeninę jo tragediją. Sakyčiau, jautroka šiais laikais tema.
Suprantu, ko klausiate. Tačiau manau, kad bet kokia tema kine galima kalbėti atvirai ir tiek, kiek tai padeda atskleisti personažą ir jo istoriją. Šiais laikais mes nuolat girdime, kad negalima rodyti to ar ano, negalima kalbėti apie tai. Bet menininkui tai turi būti nė motais. Tai visiška nesąmonė.
Žinote, ką tai reiškia? Kad Biblija yra nereali knyga! Joje surašytos visos geros kinui tinkamos istorijos.
O kas jums motais? Linksminti žiūrovus?
Nė velnio. Šiais laikais visi ir taip pilni linksmybių, tam daug pastangų nereikia. Aš tiesiog noriu pasakyti, ką noriu pasakyti, neklausydamas kitų ir nesitikrindamas, ar ką nors užgausiu. Čia tokia internetinės kartos problema...
Kalbant apie internetinę kartą, filme ypač taikliai užčiuopiate jos problemas. Vieni online ieško dvasinės pagalbos, kiti daro nusikaltimus... Ar čia tik man taip atrodo?
Jei nuoširdžiai, neturėjau tokio tikslo. Man labiau to reikėjo kuriant skirtingus personažus ir akcentuojant sutrikusio vyro demonus. Bet jūsų mintis, kad tai gali būti priskirta visuomenei, man labai patinka.
Tuomet pasitikrinsiu dar vieną mintį. Žiūrint filmą, kuris šiaip jau mums visiems primena, kokia galinga yra atsitiktinumų teorija, galima suprasti, kad daug kas mūsų gyvenime paliekama Dievui...
Ir to specialiai pasakyti nenorėjau. Bet, žinote, visuomet, kai pasakoji emociškai stiprią istoriją ir bandai išnarplioti, kaip veikia žmogus, vis tiek kažkaip susiduri su bibliniais dalykais. Žinote, ką tai reiškia? Kad Biblija yra nereali knyga! Joje surašytos visos geros kinui tinkamos istorijos (juokiasi).
Jūsų kinas, kad ir lietuvių pamėgti „Adomo obuoliai“, o dabar – ir „Riders of Justice“, kalba apie visuomenės atstumtuosius. Ši tema taip pat įkvėpta jūsų gyvenimo?
Taip. Užaugau keistuolių šeimoje. Augau ir nesitikėjau, kad išėjus gyventi savo gyvenimo bus taip sunku pritapti pasaulyje. Kaskart garsiai keikdavausi supratęs, kad normalūs žmonės nesielgia taip, kaip namuose elgėsi mano šeima.
Tačiau tam tikra prasme tai buvo mano kelrodė žvaigždė. Nes aš – už skirtybes ir galimybę būti savimi, kad ir kokio dydžio bendruomenėje gyventum. Mums dažnai vis dar taip trūksta elementaraus leidimo kitokiems žmonėms drąsiai žvelgti į pasaulį ir suprasti, kad jie priimami tokie, kokie yra.
Ekrane – vėl jūsų bičiuliai: Madsas Mikkelsenas, Nicolas Bro... Taip ir skirstote vaidmenis? Galvodamas apie draugus?
Ne, taip nedarau (kvatoja). Tačiau baigęs šį scenarijų jau žinojau, kad gresia tos nerealios chebrytės susitikimas aikštelėje. Tai, kad esame artimi draugai, mums tik padeda. Kartais galime net nesikalbėti apie elementarius dalykus – jie aiškūs visiems be žodžių. Galime daugiau atsidėti idėjoms ir kūrybai. Beje, Madsas mano filmuose visuomet vaidino paliegėlį, beprotį, keistuolį. Ir staiga „Riders of Justice“ jis pasirodo kaip tikrų tikriausias mačas iš Holivudo! Tai man buvo visiškai neįtikėtina transformacija.
Kaip „Riders of Justice“ sutiktas Danijoje?
Nuostabiai! Tik gaila, kad kino teatruose jis buvo rodomas vos septyniolika dienų, o tada mus uždarė į karantiną... Tačiau labai tikiuosi, kad padėtis per ateinančius mėnesius pasikeis. Mes spėjome parduoti apie pusę milijono bilietų – Danijoje tai labai daug.
Esate ir režisierius, ir scenaristas. Kuri darbo proceso dalis jums maloniausia?
Tai kaskart keičiasi. Man labai patinka rašyti, nes tuomet viskas įmanoma. Režisavimas kartais liūdina savo galimybėmis... Tačiau su „Riders of Justice“ buvo kitaip. Gal dėl to, kad tai keršto istorija? O tokias režisuoti yra kažkas nepaprasto. Scena veja sceną, daug laisvės... Po šios patirties pamėgau režisuoti (juokiasi).
Ar žinote, kad Danijoje jus vadina juodosios komedijos karaliumi?
Tik dėl to, kad niekas, be manęs, tokių komedijų nekuria (juokiasi).
Fotogalerija:
