Juodų minčių spąstuose: kaip patys sau kenkiame?
Eilinis brėkštantis pavasario rytas. Žadintuvas. Rūškana veido mina nulemia visos dienos kokybę.
Dažnai ir patys nepastebime, kokie pesimistiški mūsų kasdieniai pamąstymai ir pokalbiai. O juk negatyvios mintys iš gyvenimo atima džiaugsmą, prasmę ir sėkmę. Laimei, patys ir esame savo minčių šeimininkai, tad galime jas suvaldyti.
Kaip mes sau kenkiame
Depresyviai save nuteikti lengva, nes visas negatyvus turinys turi būti iškalbėtas ir iškęstas, o sugebėti įvertinti neigiamas emocijas gali tik sveikas protas ir valia. Įsiklausę į savo nebylius ir įgarsintus monologus, galime juos įvertinti, ieškoti proporcijų tarp priežasties ir ištarto žodžio reikšmės, o paskui padaryti išvadą, ar patys nepaspendėme sau spąstų neapdairiomis mintimis.
„Viskas nusibodo!“ Dažnai negatyvioms smulkmenoms suteikiame ypatingą reikšmę, o pozityvias žinutes praleidžiame negirdomis, lyg jos būtų nepakankamai svarios. Kasdien pasitaiko piktų komentarų, netikėtų darbų, sugriaunančių mūsų dienos planus, įvairių nesklandumų, reikalaujančių papildomų pastangų. Jei nesugebame nustoti skųstis, darosi vis sunkiau nudirbti darbus, atlikti užduotis kokybiškai, pajusti malonumą užsiimant kasdienėmis veiklomis.
„Galėjau ir geriau...“ Priekaištingi perfekcionistai niekada netaps visapusiškai laimingi. Būdami netobuli turime tartis su savo vidiniu kritiku, o ne ieškoti, kuo dar sau neįtikome. Mintyse skenuodami savo apimtis ir svorį, dešimtąjį kartą klausydami savo nevykusio komentaro aido, smerkdami už netinkamas emocines išraiškas tik labiau tolstame nuo tikrojo savęs, kurio nebegalime pamilti, nes beatodairiškai stengiamės pakeisti.
„Už ką man šitaip?“ Nuogąstavimai ir kaltinimai – tai lengvas būdas save apgauti ir pasijusti geriau, jaučiantis blogiau. Aukos vaidmuo itin išryškėja poroje. Pasitikėdami nusivylimo ir liūdesio emocijomis kaltiname antrąją pusę ir teisiname save. Net jei esame teisūs iš pat pradžių, ilgainiui tikrovė mintyse išsikreipia, atsiranda daug nepelnytų kaltinimų, o objektyvumui nebelieka vietos. Atsiduriame užburtame kaltinimų, savigraužos, nusivylimo ir nepasitenkinimo rate.
„Et, neverta...“ Manydami, jog kad ir ko imsimės, viskas vis tiek pasmerkta žlugti, atimame iš savęs sėkmės galimybę. Negatyviai mąstantys žmonės yra linkę atsisakyti bet kokios iniciatyvos, teisindamiesi, kad tai netinkamas metas, nepalankios aplinkybės, pasiūlymas su trūkumais, kitaip tariant, jie visada turi priežastį pasakyti „Ne“, o kiekvienam pasiūlytam sprendimui bent po vieną spragą.
„Tu tik pažiūrėk!“ Įprotis kartkartėmis paniurzgėti išsiugdomas nejučia, nesirūpinant savo mintimis. Tai tam tikras minčių nevalyvumas. Ilgainiui tampame visažiniais, piktdžiugiškais kritikais, save giriančiais už kiekvieną pastebėtą pasaulio broką. Deja, tokiu kritiku gali tapti kiekvienas nusivylęs žmogus, o šio skrupulingumo kaina itin aukšta, už ją sumokame draugystės ir santykių sąskaita.
