Juokas – liūdesio, graužaties, nerimo ir kitų panašių savijautų priešnuodis. Ir kaip nuostabu, kad jo kiekvienas iš mūsų visada turime, nes gamta davė gimstant. Jei aplink nėra priežasties juoktis, galima sukelti sau juoką tyčia. Tai naudinga.
Tik žmonių gebėjimas?
Negali nesijuokti, kai matai dramblį, su didžiausiu malonumu svaidantį sau ant nugaros kalėdinę eglutę. Žalioji nukrinta, dičkis vėl ją sugriebia ir užsimeta ant nugaros...
Jį stebint neapleidžia jausmas, kad po straubliu – šypsena. Vaizdelis – iš dramblių draustinio Tenesyje, į kurį žmonės po Kalėdų atveža eglutes. Pasirodo, jos drambliams – maistingas, saldžių sakų turintis skanėstas, kurį dar galima panaudoti kaip smagų žaislą.
Juokiasi ar nesijuokia gyvūnai, kai žaidžia ar kitaip maloniai leidžia laiką? Bent jau beždžionės, žiurkės, delfinai, šunys, sako mokslininkai, tam tikrose situacijose skleidžia garsus, kuriuos galima laikyti juoku.
Kai toks šunų „juokas“ transliuojamas gyvūnų prieglaudoje, jis daro gerą poveikį – skatina ramesnę, draugiškesnę, žaismingesnę šunų tarpusavio sąveiką. Atrodo, kad juokas, nesvarbu, kokiu būdu vokalizuojamas, – universali priemonė sukurti, atkurti teigiamą emocinį klimatą, ir neturi reikšmės, tu dvikojis ar keturkojis.
Žinoma, žmonių juokas ir visa, kas su juo susiję, nepalyginamai geriau ištirta, o viena iš mūsų juoko paskirties versijų tokia: gamta davė jį kaip žmones jungiantį tiltą, kaip visada po ranka esantį įrankį sveikam, geram ryšiui kurti. Tie moterys ir vyrai, kurie geba į kasdienius tarpusavio santykius įlieti nemažai humoro ir žaismės, santykių kokybę neabejotinai pagerina.