Juozas Statkevičius apie maistą: mandrybės pradeda nusibosti
Apie madą, stilių, naujas tendencijas, manekenes, sukneles ir podiumus Juozas Statkevičius kalbėjo šimtuose, o gal ir tūkstančiuose interviu. Šįsyk – pokalbis su garsiausiu Lietuvos dizaineriu apie sritį, kurioje jis nėra karalius. Degustacinė vakarienė Romoje baigta, grapos stikliuko Juozas atsisakė, bet eklektiško deserto (baltųjų ledų su persimonais ir šlakeliu alyvuogių aliejaus) – ne. Kalbamės apie maistą ir Romos virtuvę.
– Juozai, Romoje ragavai tikros itališkos espreso kavos, velniškai kartaus alyvuogių aliejaus, valgei italų istorinį išradimą – ledus ir dar keletą itališkos virtuvės dalykų. Kokie įspūdžiai?
– Man iš karto norisi šiuos įspūdžius palyginti. Su kuo? Su prancūziška virtuve, nes Paryžiuje tenka praleisti nemažai laiko. Ir valgyti, žinoma. Aš visada dievinau Paryžių, Prancūzija man buvo absoliučiai stebuklinga, bet tai, aišku, – mados dalykai. O jeigu jau kalbame apie maistą...
– Ir vėl Paryžius laimi?
– Ne visai... Gyveni ir pradedi po truputį kitaip galvoti apie maistą. Su amžiumi (juokiasi) man norisi vis mažiau maisto mandrybių. Vis mažiau traukia maisto estetika ir visi tie vizualūs maisto dalykai. Žinoma, patiekalo pateikimas yra ir svarbu, ir gražu. Bet... itališka virtuvė yra kitokia. Ji mane žavi vėlgi kaip svarbi ir labai miela mados tendencija.
– Jos pavadinimas?
– Šiuo atveju ne tiek svarbu pavadinimas. Gera medžiaga, geras kirpimas, gerai „pasodinta“. Ir nieko man daugiau nereikia... Nereikia mandrybių.
– Pasakoji apie maistą kaip dizaineris. Kaip mados žmogus.
– Taip. Yra tokios mados tendencijos, nuo kurių nepabėgsime: parduotuvėse gali būti vien tik juodos rūbų kolekcijos ir jos visada gerai perkamos. Ypač jeigu pasiūtos iš geros medžiagos, jeigu gerai nešiojasi, jeigu nesiglamžo. Aš būtent taip mąstau apie itališką virtuvę. Svarbu – patiekalo „medžiaga“ – produktas: aromatingas alyvuogių aliejus, kvepiantis pomidoras, rozmarinais iškvėpinta bulvė, artišokų šviežumas, saikingi prieskoniai. Štai čia ir yra tas puikus skonio kokteilis.
– Na taip – šokas buvo arti! Turiu galvoje artišokus. Tai tipiška itališka daržovė, kurią kunigaikštienė Caterina de Medici atvežė į Paryžių. Ar patiko?
– O taip, ši daržovė turi ir išvaizdą, ir skonį. Artišokai paprasčiausiai gražūs. Ir skanūs...
– Bet žmonės kalbėdami apie itališką virtuvę paprastai dėsto savo baimes – makaronų, miltų...
– Žinau, – kai kas bijo makaronų ir miltų, bet juk itališka virtuvė yra ne vien tik miltiniai, ne vien tik makaronai. Aš būdamas Lietuvoje kažkodėl nepradedu gaudyti alyvuogių aliejaus aromatų, nedažau duonos į alyvuogių aliejų. Tik Italijoje tokius dalykus pradedi daryti. Tas pats ir su espreso kava. Aš šiaip nesu kavos mėgėjas, esu daugiau „arbatinis“. Bet negalėjau neparagauti Romoje espreso, jis buvo puikus.
– Na gerai, bet juk tas alyvuogių aliejus, kurį mes čia iš tamsių butelių ragavome, buvo ganėtinai kartus, pikantiškas, piktas. Sakyk, prašau, teisybę – nebuvo atmetimo reakcijos?
– Aš prie aliejaus skonio esu įpratęs. Vienas pažįstamas man kažkada davė patarimą: rytais – po šaukštą, jeigu nebus bjauru. Girdžiu, kartais žmonės sako – „neskanu, bjauru, kaip žuvies taukai“. Man niekada nebuvo bjauru, ir negali čia būti jokio palyginimo su žuvies taukais...
– ...nes jeigu būtų įmanoma palyginti su žuvies taukais, kažin ar šįvakar būtume gardinę ledų ir persimonų desertą tyru alyvuogių aliejumi?
– Būtent. Pas mus žmonės maistą gardina sviestu, grietine, įvairiais padažais. Taip įpratę... Žinoma, Italijoje – kitoks klimatas, kitokios tradicijos. Man asmeniškai alyvuogių aliejaus skonio švarumas tinka prie daugybės dalykų. Šįvakar sužinojau, kad tinka ir prie ledų. Atvirai sakau: degustuoti alyvuogių aliejų iš tos plačios vyno taurės „ballon“ buvo kiek netikėta, bet įdomu.
– Juozai, mane stebini: kažkodėl iki šiol galvojau, kad mados pasaulio žmonės labiau linksta prie sudėtingų, rafinuotų dalykų...
Itališka virtuvė tuo mane ir žavi: ji – sveika, gryno skonio, jos patiekalus valgai ir džiaugiesi.
– Dabar maistas – tai visokios mandrybės kurios man, atvirai kalbant, pradeda pabosti. Itališka virtuvė tuo mane ir žavi: ji – sveika, gryno skonio, jos patiekalus valgai ir džiaugiesi. O mandrybės, – išplaktos, išsuktos, perdirbtos, paverstos į putėsius – man džiaugsmo neteikia.
– Bet Romoje ragavai ir vieną „suktą“ patiekalą – desertą tiramisu. Nežinau, ar patiko.
– Patiko. Juk tai yra tipiškas itališkas desertas. O mes, lietuviai, deserto neturime...
– Kodėl? Šakotis, pavyzdžiui, galėtų mus reprezentuoti?
– Nesutinku, čia daugiau vokiškos maisto kultūros įtaka. Mūsų desertai – medus, obuolienė, baltas varškės sūris...
– Šįvakar tau pritaikėme kitokį vakarienės modelį. Ne restorane, o namuose. Be galimybės pasirinkti, nes meniu – fiksuotas ir tematinis. Dargi su komentarais. Kaip vertini šią idėją?
– Aš galvoju taip: viskas – per pažinimą. Ar patiktų eiliniam valgytojui be komentarų pateikti ledai su alyvuogių aliejumi? Kažin... Eilinis valgytojas ant aliejaus kepa blynus ir sako, kad aliejus nekaip kvepia.
– Paskutinis klausimas. Šįvakar ragavome: „crostini“ su šviežiais ir troškintas ančiuviais, Tirėnų jūros aštuonkojų salotas, Granjano „paccheri“ makaronus su aštuonkojais ir Lacijaus artišokais, troškintus aštuonkojus raudoname padaže su rozmarinais ir sicilietiškas pankolių ir apelsinų salotas. Kas labiausiai patiko Juozui Statkevičiui?
– Troškinti aštuonkojai tirštame raudoname padaže su rozmarinais.