Juozas Statkevičius: „Taigi aš pats – demonas! Vadinasi, ir kovoti nėra su kuo...“

Kartais atrodo, kad gyveni nuo kolekcijos iki kolekcijos. O gal taip ir yra?  

Viliuosi, ateis tokia diena, kai gyvensiu vien kūryba – nuo kolekcijos iki kolekcijos. Dabar reikia pagalvoti apie daug dalykų, kad toji kolekcijos fantazija taptų realybe. Ne vienam spektakliui drabužius sukurti, ne vieną klientą aprengti, o ir šiaip kalną darbų nuveikti. Gerokai pasidulkinti, na, tikrai visai nebijau to žodžio. Kad lapkritį galėčiau parodyti kolekciją, sukūriau drabužius spektakliams „Manon Lesko“, Maskvoje pastatytai „Anai Kareninai“, „Apie ką kalba vyrai?“ „Čigonų baronas“, „Tiksinti bomba“, pristačiau kolekciją Kanų kino festivalyje ir sukūriau kolekciją „Audimui“. Galėčiau sau ramiai miegoti, aišku, bet juk žinau, kad esama žmonių, kurie laukia mano naujos kūrybos.  

Ar kada esi mėginęs skaičiuoti, kiek iš viso kolekcijų sukūrei?  

Jau galėčiau švęsti jubiliejų – 70 spektaklių ir apie 100 kolekcijų. Betgi kolekcija kolekcijai nelygu... Viena parodyti kokiame nors renginyje dešimt modelių, visai kas kita – septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt. Beje, kartais ir tuos dešimt modelių žiūrėti tampa kančia. Bet tik – ne mano mados demonstravimuose. Manoji kokybė, patikėkit, labai labai daug kainuoja.  

Kai naktis leidi tarp drabužių, medžiagų atraižų, siūlų, sagų ir adatų, ką jauti išėjęs į gatvę? Ką pirmiausia pamato tavo akys?  

Na, kaip suprantate, į skudurus net žiūrėti nesinori! Madų pasaulyje esu daugiau nei 20 metų, patikėkit, šunį suvalgiau, daug dalykų perkandau, supratau, išmokau, pasitikrinau, nušlifavau. Niekas nė neįtaria, koks tai velniškas darbas...  Išėjęs į gatvę, pirmiausia pasižiūriu į dangų. Man patinka stebėti žmones... Kartais jie sutrinka pagavę mano žvilgsnį. Tik gąsdintis nereikia – tikrai ne į aprėdus žiūriu. Nors kartais... Važiuoji automobiliu, sustoji prie šviesoforo, perėja eina minia. Kad žinotumėt, kaip ji skiriasi nuo to, ką matai Paryžiuje ar Londone! Štai jums ir atsakymas į tą kvailą klausimą, kurį man nuolat užduoda, – ar lietuviai pradėjo geriau rengtis? Nepradėjome. Nes esame apgautų, apvogtų, nuolat mulkinamų ir durninamų žmonių minia.  

Juk ne iš tos pilkos minios ateina tavo fantazijos teatro kostiumams? Kokiuose kampuose jos gyvena?  

Ne kartą jau sakiau, kad turiu parako – ohoho! Jei tik kas deramai mokėtų už darbus, kuriuos darau, tikrai kepčiau po keturias kolekcijas per metus. O dabar, nors dirbu kaip arklys, vos užtenka vienam demonstravimui. Bet – rimtam. Neįgyvendintų fantazijų – daugybė. Domiuosi meno istorija, domiuosi pasauliu ir įvairiais dalykais, užtat turiu ką pasakyti. Man patinka stebinti ir aš moku tai daryti. Vėl, sakysite, nekuklus, o aš sakau: tegu būna kuklūs tie, kurie nieko nepadarė, ar tie, kas š... mala, bezdalus ar šiukšlių krūvą palieka...  

To mokėjimo stebinti iš manęs niekas neatims. Paryžių nustebinau, Kanų kino festivalyje žvaigždes nustebinau, Auksinius scenos kryžius esu gavęs, ordiną iš Prezidentės rankų, pagal lietuviškus standartus – sočiai tam siuvėjui (juokiasi). Nacionalines, vyriausybinės premijos pas mus dažnai skiriamos tiems, kurių darbų nei kas žino, nei kas matė... Neabejoju, ateis ir mano laikas, gausiu jas visas. Tik ar premijos svarbiausia?!  

O kas? Svajonės? Ar turi jų?  

Šituo klausimu esu baisus egoistas: kokia čia svajonė, jei apie ją visi žino?! Be to, svajonė – lyg bacila, ja greitai užsikrečia kiti. Aš jų turiu, žinoma. Ambicijų, lūkesčių, strategijų, vilties... Tai nėra materialūs dalykai... Na, jau na, skambiai čia pasakiau, lyg iš tiesų viską turėčiau. Ir to neturiu, ir ano, bet niekuomet juk neverkiu. Ir kas žino, ar būčiau laimingesnis, jei turėčiau? Esu suaugęs žmogus, o iliuzijos metams bėgant nyksta. Galvoji: galėčiau gyventi, kaip lordas, net ir neturėdamas to, ko tikrai reikia žmogui. Svajonių ir norų pasaulis juk – begalinis.  
Kiek čia Lietuvos dizainerių rengia pristatymus, kurie kainuoja tiek pat, kiek butas Vilniuje? Argi tai – ne svajonė? Ir nejau ji neverta aukos? Bet man patinka taip gyventi, nors dažnai būna ir liūdna, ir netikra...

Kartais atrodo, kad visos gražiausios, na, bent jau turtingiausios Lietuvos moterys išsirikiavusios prie tavo durų. O kas, jei kokia įstabiai graži, bet labai neturtinga mergina paprašytų tavęs pasiūti jai suknelę? Išpildytum svajonę?

Jokia čia paslaptis, kad ir gražiausios, ir turtingiausios, ir protingiausios, ir karūnuotos Lietuvos bei pasaulio moterys laukia... Tačiau ne tai svarbiausia. Kalbi apie menamą mergaitę, tačiau mūsų šalyje juk labai daug neturtingų žmonių. Ir kai ateini į parduotuvę, niekas nieko už dyką neduoda. Net degtukų... Man nesunku sukurti modelį, užtrukčiau tik minutę, tačiau, be manęs, dirba dar daug žmonių, kuriems turiu sumokėti atlyginimą, nes jie juk irgi parduotuvėje nieko už dyką negaus.

Nesu beširdis, nemanykite, padedu aktoriams, kultūrininkams, man tiesiog gėda, kad garsiausios Lietuvos aktorės, sulaukusios garbaus amžiaus, negali rengtis kaip tikros divos. Mylima Vaiva Mainelytė, neprilygstamoji Eugenija Pleškytė, žavingoji Gražina Balandytė, mįslingoji Izolda Keidošiūtė – didžiuojuosi, kad galėjau būti joms naudingas. Nereikia man tų padėkų, bet esu ir kitiems padėjęs: ne tik suknelėmis – ir tapti pastebimiems, padaryti karjerą, rasti darbą... Darau tai nuoširdžiai, užtat tiek daug žmonių ateina į mano kolekcijų pristatymus.  

Įsivaizduoju, kad labai pavargsti sėdėdamas pasilenkęs prie eskizų. Niekada tavęs neklausiau, ar sportuoji.  

Stengiuosi plaukioti, suku sunkų lanką, turiu hantelius, o per dieną nusilakstau tiek, kad kitam visą mėnesį sporto salėje tektų triūsti. O dar protinis darbas! Užtat ir esu plonas, įlendu į savo mokyklines kelnes. Mano 190 centimetrų ūgiui 75 kilogramai, manau, tiesiog puiku!

Menininkai, jei neįkrinta, na, pavyzdžiui, į kokainą, atsipalaiduoti mėgina masažų salonuose, jogos studijose. Čia jie ieško ramybės, proto šviesumo. Darai ką nors panašaus?  

Mano protas atsigauna, kai tik išvažiuoju kur nors, kai pabėgu nuo lietuviško negatyvo. Man patinka būti vienam, pagulėti, pažiūrėti į lubas – to užtenka. Galbūt kam nors reikia masažų, kokaino, suprantu, bet man gyvenime trūksta tik vieno dalyko – laiko. Kas iš to masažo, jei po penkių minučių – vėl streso dozė?
Tiesą sakant, mane žiauriai džiugina draugai. Nepaprastas kaifas, kai tu paskambini draugui, o jis nuosavu sraigtasparniu nuskraidina tave į Palangą, o kitas tiesiog sako: užeik grybų sriubos. Tos teigiamos emocijos, pozityvas, padeda atgauti jėgas ir kurti.  

Ne taip seniai persikraustei į naujus namus. Apgyvendinai juos, suteikei jiems dvasią?  

Tai – mano asmeninė erdvė. Ir ją man palikite.  

Man pasakojo, kad naujųjų namų laiptinė kvepia tavo kvepalais. Kaimynai džiaugiasi...  

...(Juozas tylėdamas šypsosi).

Juozai, tave galima pamatyti netikėčiausiose vietose: skraidai Tautvydo Barščio sraigtasparniu, su Egidijumi Dragūnu apsižodžiuoji M.A.M.A apdovanojimuose, paskui šukuoji jo gyvenimo draugę Eleonorą Karklės festivalyje, pasirodai LRT sezono pristatyme su gėlėtais batais, bet neateini pasiimti Auksinio kryžiaus. Kas tai – noras stebinti? Ar laisvė elgtis, kaip nori?  

Ponas Tautvydas Barštys – lordas, džentelmenas, kokių reta, gerąja prasme – tikro, seno raugo žmogus. Jo gestai karališki, bet kartu, nepaisant išdidžios povyzos, jis – be galo jautrus ir dėmesingas žmogus, sugebantis įžvelgti subtiliausius niuansus. Retas, labai retas egzempliorius, ne tipinis lietuvis – su polėkiu, drąsus, bohemiškas, drausmingas ir atsakingas. Ar galit patikėti, kad aš taip kalbu? Juk retai kada sakau tokius komplimentus. Nemėgstu padlaižiauti, bet Tautvydą tikrai myliu! Ir pasilikt sau savo kudlotas minteles! Įsivaizduokit, sėdžiu, dirbu, gražus oras, savaitgalis, galvoju, kaip norėčiau prie jūros. Staiga – skambutis: „Skrendam?“ Ir skrendam – su taurėmis rankose.  

Egiukas per M.A.M.A apdovanojimus ant scenos pasakė, ką norėjo. Na, kas jo nepažįsta?! Esame seni pažįstami, dar kai Egis mokėsi Taline, aš ten kūriau spektakliui kostiumus. Oi, davėm garo! Smagu prisiminti. Na, pasakė, ir ką? Juk jis toks – nepatogus, nemokantis prisitaikyti, talentingas... Ir kas bebūtų – jei jau draugas, tai draugas.
LRT naujo sezono pristatyme pasirodžiau taip, kaip norėjau. Nesu koks senas pirdūnas, kad vilkėčiau kostiumą, – nors jų ir turiu tiek, kiek nė vienas miesto dabita neturi. Apsiaviau šio sezono klyksmą, na, kaip ir dera mados pasaulio veikėjui. Aprašė visi, išnarstė po kaulelį. Reikės – vėl apsiausiu, gal dar dešimt tokių mados klyksmų savo spintoje turiu.  

Į Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremoniją neatėjau, nes neturėjau kvietimo. Antra, nė nesitikėjau jo gauti, juk Lietuvoje dešimt kostiumų tarpuvartės teatre svarbiau nei 450 couture kostiumų Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Rodos, už tris šio teatro spektaklius mane nominavo... Įdomu, kaip bus šiais metais? Sukūriau kostiumus šešiems spektakliams, o ims, žiūrėk, ir atiduos mano kryžių studentei už tris drabužėlius.  

Vis galvoju, jei Lietuva taip tavęs nevertina, tai kodėl iki šiol iš jos neišvykai. Kaip kad daugelis daro...  

Na, ir kalbi, mieloji... Taigi trejus metus net negrįžau, o dar ketverius – tik per didžiąsias šventes. Tais laikais, kai tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Paryžių buvo. Septyneri meteliai pralėkė akimirksniu. Paskui grįžau, maniau, būsiu čia reikalingas su visomis savo žiniomis, svajojau apie perspektyvas... Ir ką? Gailiuosi. Nereikėjo grįžti, niekas čia nepasikeitė. Ką tik darau, visiems kliūvu it rakštis... Tiek to! Klausi, kas čia mane laiko? Mano kolektyvas, mano žmonės, su kuriais dirbu jau dvidešimt metų. Jiems patinka mano estetika, mano stilius, jie mano draugai, bičiuliai, jie – mano šeima. Su jais kalnus galiu nuversti. Jei kada ir išvažiuosiu iš čia, tai tik su jais kartu. O tai, beje, laiko klausimas... Žinai, kartais galvoju: pardavinėčiau sau lūpdažius kokiam „Harrods“ prekybos centre ir vargo nematyčiau...  

Juozai, tu nevynioji žodžių į vatą. Menininkai, neturintys ekscentriško charakterio, – ne menininkai. Sunku net įsivaizduoti, kaip galėtų kurti, nekovodami su savo vidiniais demonais. Kokie tavieji? Ar yra dalykų, ko tu bijai? Ko nemėgsti? Ko nekenti? Ir ką labai myli? Be ko negalėtum gyventi?  

Apie kokius demonus viduje tu kalbi? Taigi aš pats – demonas! Vadinasi, ir kovoti nėra su kuo... Menas – ne sportas, nugalėtojų čia nėra, kultūra visada laimi. Pažiūrėkit į Egipto piramides, iki šių dienų jos primena ano meto kultūrą, tačiau aš niekada dykumoje nemačiau lentelės, kurioje būtų parašyta, kad laimėjo komanda X prieš komandą Y trijų taškų skirtumu.  

Klausi, ko bijau? Kad po 30 metų Lietuva netaptų kokiu nors Lenkijos kaimu. Klausi, ko nemėgstu? Neužtektų ir trijų jūsų žurnalo puslapių, jei imčiau vardyti. Labiausiai? Apgaudinėjimo per rinkimus ir šlykštaus melo. Ką myliu? Savo darbą, teatrą, tėvus ir savo išdulkintą Tėvynę, kuriai dirbu. Be ko negalėčiau gyventi? Be saulės šviesos – visomis prasmėmis. Tiesą sakant, nemanau, kad atominė elektrinė bent kiek jos atneš į Lietuvą...  

Na, bet grįžkime prie meno. Išduosi bent vieną savo naujos kolekcijos paslaptį?  

Paslaptis aš atskleisiu lapkričio pradžioje. Galiu tik pasakyti, kad kolekciją įkvėpė kažkada mano kopijuotas Giovanni Battistos Moroni paveikslas „Siuvėjas“.

Kai žurnale „Žmonės“ jau buvo išpublikuotas šis interviu, Juozas Statkevičius patyrė skaudžią netektį – po ilgos ligos, spalio 12 dieną mirė mados kūrėjo tėvas, 76-erių Juozas Statkevičius vyresnysis.