Juozui Budraičiui – 85: apie kino dievą, didžiulį praradimą ir chemikę, kritusią į širdį: „Akis pamačiau ir viskas“
Lietuviško kino legenda, diplomatas, teatro aktorius ir režisierius Juozas Budraitis spalio 6-ąją mini solidų jubiliejų – jam suėjo 85-eri. Siūlome išskirtinį žurnalo „Legendos“ interviu su viena ryškiausių mūsų šalies asmenybių.
„Nesugebėsiu papasakoti apie visą savo gyvenimą. Per daug nuobodu bus. Gyvenu vienodai...“ – lėtai tardamas žodžius, pokalbį tuomet, 2013-ųjų vasarą, pradėjo Juozas Budraitis.
Netikiu! Tiek vaidmenų, tiek filmų, spektaklių, kelionių, fotografijų per gyvenimą būta!
Vis tiek visi žurnalai orientuojasi į įdomumą, aštrumą, skandalingumą. O man nelabai sekasi apie tokius dalykus pasakoti. Jeigu ir buvo ko nors (o tikrai buvo), traukti to iš pasąmonės vingių nereikėtų.
Koks scenarijus jus dar gali suvilioti, pasirodyti įdomus, nematytas?
Kad dabar pasiūlymai, kurių gaunu, gana riboti. Man gi jau niekas neduos herojaus vaidmens. Niekaip. Todėl, kad metai daro savo. Visgi esu senas žmogus, todėl tik seną ir galiu vaidinti. O kiek tų senų filme pasitaiko? Tai tėvas, tai dėdė, tai koks nors ligonis vargšas arba banditas užsisenėjęs... Kad ir šimtą pasiūlymų gautum, vis tiek visi bus vienodi. Nes amžius – tas veiksnys, kuris apkarpo galimybes, norus, sutramdo svajones... Kad ir apie ką svajotum, iš tiesų tai prisitaikai prie gyvenimo, pasirenki darbus, kurie tau būtų įdomūs, kurie senatvę šiek tiek paįvairintų, pagražintų. Be to, dabar aš galiu atsiduoti didžiulei savo aistrai – skaitymui.
Nors turiu pripažinti, kad turbūt jaunystėje daugiau skaičiau nei dabar. Dabar dažniau nešioju knygas iš vienos vietos į kitą, nes jeigu ką nors skaitau, man reikia apsikrauti įvairia literatūra šalia tos skaitomos knygos. Pavyzdžiui, jeigu koks nors faktas, istorija ar data knygoje mane paliečia, imu ieškoti šaltinių, kurie plačiau paaiškintų tą faktą ar datą. Taip šalia vienos skaitomos knygos atsiranda visa krūva papildomų. Taip ir dėlioji, naršai, žinai, kad turi, bet nerandi...
Dabar lengva žvelgti į savo gyvenimą iš laiko perspektyvos ir vertinti sukauptą patirtį. Bet tada, kai devintoką jus išmetė iš mokyklos, tėvai turbūt buvo susiėmę už galvų – kas iš to mūsų vaiko išeis?..
Ne, tėvai taip neišgyveno, kaip išgyveno kaimynai: nueis šunkeliais tas vaikas, kas bus... O tėvukas sakydavo: „Kas bus, tas ir gausis.“
Buvau razbaininkas, neramaus charakterio vaikas, todėl ir prikrėsdavau visokių eibių. Net pasakoti gėda...
Kaimynų obuolius vogėte?
Oi, čia švelnus prasižengimas. Iš kolūkio fermos vištas vogiau...