Jūratė Kazickaitė: „Jei žiūri į viską pozityviai, padedi sau gyventi ilgiau ir laimingiau“

„Dabar man visų svarbiausias – tėtis. Noriu kuo daugiau pabūti su juo“, – sako vieno žymiausių ir turtingiausių pasaulio lietuvių, garsaus išeivijos verslininko, Jeilio universiteto ekonomikos mokslų daktaro Juozo Kazicko duktė. Jam, jau sulaukusiam 94-erių, vis dar nepaprastai sunku susitaikyti su žmonos Aleksandros netektimi – iškamuota ligų, ji anapilin išėjo užpernai, likus vos keliems mėnesiams iki platininių – 70-ųjų – santuokos metinių. 

Su Jūrate Kazickaite kaip tik kalbamės gražioje šeimos rezidencijoje Vilniaus senamiestyje – šiuos prašmatnius rūmus jos tėtis mamai padovanojo 2001-aisiais, kai su didžiuliu būriu svečių iš viso pasaulio šventė deimantines vestuves. Erdvus, prabangiai įrengtas namas yra būtent toje vietoje, kur kadaise ponas Juozas laimėjo mylimosios širdį ir ranką. Dabar čia šeimininkai – Jūratė, trys jos broliai ir visų jų vaikai – vienuolika Juozo Kazicko anūkų. Pastarieji lietuviškai nekalba, bet vis labiau nori atvažiuoti į Vilnių, apsistoti senelio įrengtame name, domisi šaknimis. 

Greičiausiai tam įtakos turi ir močiutės Aleksandros atminimas – ji buvo nuoširdi lietuvybės puoselėtoja, tautinių mokyklų Jungtinėse Valstijose rėmėja, viską darė tyliai, nenorėdama reklamos. Dabar tą patį tęsia šeima, pradėjusi Aleksandros Kazickienės paramos JAV lituanistinėms mokykloms programą. Jau keleri metai netoli Niujorko, Long Ailande, veikia jos vardu pavadinta lituanistinė mokykla, išlaikoma Kazickų. 

Pinigus labdaros projektams skiria visa šeima, bet bene didžiausia dalis įvairių organizacinių rūpesčių tenka vyriausiajai Juozo Kazicko atžalai – Jūratei, kuri vienintelė iš jo vaikų gimė Lietuvoje, 1943-iaisiais, dar nespėjus pasitraukti į Vakarus. Jaunystėje dirbusi savanore mokytoja Afrikoje, vėliau – karo korespondente Vietname, rašiusi naujienų agentūrai „Associated Press“, įvairiems spaudos leidiniams, ji ir šiandien energijos turi viskam. Taip pat – ir bendriems su vyru Rogeriu Altmanu (66) (prezidento Billo Clintono administracijoje užėmė aukštas pareigas, šiandien įtakingas JAV politikos ir finansų sluoksniuose – red. past.) labdaros projektams.  

Gruodį Stanley Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje už paramą karo pabėgėliams, įvairią labdarą jus paskelbė Metų žmogumi ir ta proga surengė iškilmingus apdovanojimus. Tikriausiai dažnai kas nors už gerus darbus dėkoja, pagerbia?  

Balzeko muziejus nustebino, net klausiau: už ką – aš? Kai pagerbia, labai malonu. O visokios padėkos – nesvarbu. Juk imiesi ką nors daryti ne dėl to, kad dėkotų ar įvertintų. Kai pagalvoji, kiek dovanų Dievulis mums davė... Nuo mažens tėvai mokė mylėti kitus žmones, kaip myli save. Ir padėti kitiems. Esu labai laiminga, kad mano šeima tokią galimybę turi.

Čikagoje buvo smagu sutikti daug lietuvių, nes kasdien neturiu progų su jais bendrauti. Ir tai – tik mano, mano užimtumo kaltė, nes Niujorke lietuvių gyvena daug. Maloniai pabendravau ir su lietuviškų mokyklų mokytojomis, kurios susirinko iš visos Čikagos. Dauguma jų – ne profesionalės, o tiesiog motinos, močiutės, kurioms rūpi, kad vaikai ar anūkai nepamirštų savo tautos paveldo. Pati puikiai pamenu, kaip mama mus su broliais veždavo per visą miestą į tokią savaitgalio mokyklą, dar vasaromis ir į lietuvišką stovyklą išsiųsdavo. 

Gaila, kad mano vaikai – tikri amerikonai. Sunku išsaugoti domėjimąsi Lietuva, nes ten, kur jie augo, visai nėra lietuvių. Tas pats ir brolių vaikams. Negali jų smerkti, piktintis – tiesiog tokia  aplinka, kur gyvena, mokosi. Bet, džiaugiuosi, maniškiams patinka atvažiuoti į Vilnių, nors ir retai tą ištaikome. Jie nori sužinoti apie mamytės Jūratės istoriją. Mano dukterėčia čia net tris savaites buvo, sūnėnas ketina praleisti visą ateinančią vasarą. Smagu, labai noriu, kad šitie mūsų namai gyventų, kad juose nuolat būtų žmonių. 

Ką dabar veikia jūsų vaikai? 

Vyriausioji Alexandra (28) – socialinė darbuotoja ligoninėje. Nicholui (26) įdomiausia gaminti, jis dabar renkasi kulinarijos mokyklą. O mažoji Kristina (23) gavo labai gerą darbą vienoje verslo įmonėje – užsiima rinkodara, viešaisiais ryšiais. 

Visi jau paliko jūsų jaukius didelius namus Niujorke, prie Centrinio parko? 

Visi išėjo. Nors, kai Niujorką siaubė uraganas „Sandy“, mažoji buvo atsikrausčiusi, nes jos bute  dingo elektra. O mūsų su Rogeriu namai nenukentėjo – gyvename ant kalno. Bet nuolat stebėjome tą košmarą per televiziją. Mano vyras ėmėsi globoti vienos labiausiai suniokotų salų mokyklą. Nuvykę ten pašiurpome: keli šimtai šeimų likę be namų, visi jie glaudėsi prieglaudose, miegojo gimnazijoje, tik dabar grįžta į savo namus, bet ten reikia viską išmesti, atstatyti, keisti. 

Skaipu tebemokote anglų kalbos nuo gamtos stichijų nukentėjusio Haičio žmones?

Tą projektą sumažinome, vietoje vienuolikos mokymo taškų liko du. Tiesiog buvo sunku rasti gerą programos, kuri smarkiai išsiplėtė, vadovą. Pati skridau septynis kartus žiūrėti, kaip ten kas, bet, kai atvyksta šefas, viskas labai gerai, o kai išvažiuoja – vėl nežinia kas. Dabar geriau: dirbame mažiau, bet – kokybiškai. 

Į JAV atsivežiau vieną studentą iš Haičio, skyriau stipendiją mokytis. Anksčiau jis niekur iš gimtinės nebuvo išvykęs. Po kelių dienų Niujorke klausiau, koks pirmas įspūdis. Pasakojo: „Kai lėktuvas leidosi, buvo tiek daug šviesų!“ Haityje naktį aklina tamsa. Jis neįtikėtinai greitai prisitaikė gyventi Niujorke: išmoko važiuoti metro, naudotis bankomatais, eiti į kino teatrą. Tačiau nors ir kaip rūpėtų pasaulio problemos, kaip norėtųsi visiems padėti, mūsų širdys čia, Lietuvoje. Ir tėvelis nuolat kartodavo, jog Amerika jam gyvenime labai daug davė, tačiau Lietuva visada liks svarbi ir labai brangi. 

Kazickų fondui besikreipiančiųjų tikriausiai nestinga?

Ne visi apie tokią galimybę žino, o mes nuoširdžiai laukiame gerų idėjų, nes būdami Amerikoje negalime suprasti, ko žmonėms čia labiausiai reikia, kas išties vyksta. Kol kas pirmenybė – medicinai ir švietimui. Skiriame stipendijas mokytis Amerikoje, bet visada norime, kad po studijų jaunimas grįžtų į Lietuvą. Juk protų nutekėjimas ir taip baisus. Kai JAV sutikusi jauną žmogų iš Lietuvos klausiu, kaip jam čia patinka, ir išgirstu atsakymą, jog Niujorkas – nuostabus, bet geriausia – namie, trinu patenkinta rankas: „Puiku!“    

Norėčiau paskatinti amerikiečius važiuoti studijuoti čia, kad pamatytų, kokia ši šalis puiki.

Jau parengėme ir stipendijų Jeilio universitete programą tiems, kurie nori ten studijuoti doktorantūroje. Bet man būtų įdomu ne tik siųsti lietuvius į JAV. Norėčiau paskatinti amerikiečius važiuoti studijuoti čia, kad pamatytų, kokia ši šalis puiki. Dabar dauguma jaunų žmonių Lietuvoje kalba angliškai, tad negalėtų skųstis, jog niekas jų nesupranta, o universitetai, mokyklos čia nėra prastos. Kiek kalbėjausi su pagal įvairias programas į JAV mokytis išvykusiais lietuviais, dažnas jų jaučiasi pranašesnis nei bendraamžiai amerikiečiai. 

Man rūpi ir Lietuvos pensininkai, kurie, žinau, išgyvena ne lengviausius laikus. Suvokiu, kad visų bėdų neišspręsime, bet galėtume į jų gyvenimus įnešti bent lašelį džiaugsmo. Kadangi muzika – balzamas sielai, norėtume finansuoti programą, pagal kurią senjorai nemokamai eitų į operą – tik ieškome, kokia organizacija padėtų viską deramai įvykdyti. Taip pat noriu, kad pensinio amžiaus moterys ateityje galėtų sueiti į mano saloną „Jūratės akmenėliai“ ir ten smagiai kurtų papuošalus. Kad tai įvyktų, reikėtų tik iš anksto paskambinti į saloną ir viską suderinti. Kazickų fondas mums labai svarbus, nes dar stipriau vienija šeimą. Niujorke visi gyvename atskirai, kiekvienas iš brolių užsiima savais verslais, o čia visomis prasmėmis suremiame galvas, susėdame prie bendro stalo, tariamės, kam labiausiai norime paramą skirti.  

Ką per tas trumpas dienas Vilniuje, be labdaros reikalų, spėjate nuveikti?

Šįkart tik nuėjome į gražų koncertą Filharmonijoje. Net į „Jūratės akmenėlius“ užlėkti neturėjau kada. Bet atsigriebsiu birželį, kai čia atvažiuosiu visai savaitei. Vilnius labai gražus ir gera jame būti, tik, mano akiai, vaizdą gadina tos sienų teplionės. Turėjau idėją vienai dienai pasamdyti vaikus iš visos Lietuvos – sukviesti iš įvairiausių mokyklų, gimnazijų, užfundyti šepečių, kitų valymo priemonių ir nuvalyti tuos bjaurius grafičius, perdažyti sienas. O vakare, kai darbas baigtas, kur nors centre, tiesiog gatvėje, surengti didelį šaunų picos vakarėlį. Į jį būtų suėję visi projekte dalyvavusieji, pasipuošę specialiai šiai progai skirtais marškinėliais.

Juk smagu! Tokie dalykai, manau, kiekvienam padeda jaustis dalimi KAŽKO, skatina bendruomenės jausmą. Bet, pasirodo, yra daug trukdžių. Nuplauti tas tepliones nelengva – reikia specialių chemikalų, kurie sveikatai gana pavojingi. Paskui paaiškėjo, jog sienas iškart būtina nupurkšti identiškais dažais, kokie buvo iki valymo, išryškėjo dar daug visokių taisyklių ir reikalavimų, nes tai – Senamiestis... Per daug sudėtinga. Vilnius – ne Niujorkas, kur jau kitą dieną po atsiradimo kažkas ima ir grafitį uždažo.  

Pasakojate tėčiui, ką Lietuvoje veikiate, kokių idėjų čia turite? 

Žinoma! Stengiuosi jam skirti kuo daugiau laiko, nes jo sveikata nėra geriausia. Noriu ir pas daktarus nuvežti, ir pasikalbėti – man patinka su juo diskutuoti. Kiekviena diena greta tėvelio yra didžiulė dovana, esu dėkinga likimui, kad jį tebeturiu. Balandį tėčiui sukaks 95-eri, bet atmintis dar dirba šimtu procentų, jis labai domisi politika pasaulyje ir ypač – Lietuvoje, bendrauja su prezidentu Valdu Adamkumi ir tai jam labai malonu. 
Tėvelis žiemoja namuose Bahamose, nes ten visą dieną gali būti lauke, gamta jam – geriausias vaistas. Niujorke būtų sudėtingiau – šalta, negalėtų bet kada išeiti pasivaikščioti. Jis vis dar nori gyventi ir, tikiu, nepasiduos, kad ir kaip mamos gedėtų. 

Kas yra jūsų šeimos ilgaamžiškumo paslaptis?

Nenorėčiau teigti, kad tai lemia tik genetika. Būtų per daug paprasta. Bet, manau, išties optimistai gyvena ilgiau nei niurzgos. Jei žiūri į viską pozityviai, man regis, tas tikrai padeda gyventi ne tik ilgiau – ir laimingiau.
Aš tikrai laiminga, nes vaikai įsikūrę netoliese, jiems vis dar prireikia mamytės, kad vyras Rogeris jau dvylika metų gyvena su nauja – persodinta – širdimi, ir, ačiū Dievui, jo sveikata puiki. Esame laimingi, kad prezidentas Barackas Obama perrinktas antrajai kadencijai, nes jis buvo mūsų kandidatas, nors, tiesą sakant, politika Rogerio, tikrai ne mano, aistra. Aš, kaip feministė, tikiuosi, kad kada nors Hillary Clinton ryšys balotiruotis ir bus išrinkta. 

O ar turite laiko sau: gal rašote naują knygą, ketinate vėl kopti į kalnus – juk dar užpernai pasiekėte Kilimandžaro viršūnę?..

Nerašau ir nebejaučiu poreikio eiti į kalnus. Be to, neseniai smarkiai užsigavau koją – negaliu net bėgioti, o tą dariau visą laiką. Kai toks amžius, viskas gyja lėčiau nei jaunam, bet po poros mėnesių tikiuosi būti sveika. Laimė, vaikščioti sužeidimas nekliudo. Tikrai turiu minčių, ko norėčiau imtis, bet man – jau septyniasdešimt... Nors tikiu, jog gyvensiu gražiai ir laimingai, kaip mano tėveliai, bet niekada nebegaliu žinoti, kaip bus, užtat privalau koncentruotis ten, kur svarbiausia. Dabar tai – šeima, Lietuva, mūsų fondas. Kitką kol kas atidėjau.