„Į tolimą praeitį nesidairau. Nuo tada, kai dar buvo mažai apie tai kalbama, mokiau save gyventi čia ir dabar. Matyti tos dienos mirksnį ar išsiskleidusią alyvų kekę. Būti su tuo, su kuo noriu, ir būti negalvojant apie tai, kas buvo prieš valandą ar kas manęs dar laukia...“ – savo užburiančiu balsu lėtai prabyla teatro ir kino aktorė Jūratė ONAITYTĖ. Klausydamasis nejučia grimzti į jos jau šešiasdešimt dvejus metus kuriamą pasaulį, kupiną paslapties, inteligencijos ir filosofijos.
Pamenate, kada pradėjote save to mokyti?
Turbūt kai pradėjau dirbti teatre. O gal net ir studentė būdama. Tada tokių gyvenimo mokymo knygų nelabai galėjai gauti, užtat skaičiau indų vedas, domėjausi rytiečių filosofija. Juk gyvenimas – be galo greitas, nuo pat ryto įsisuki į karuselę: pusryčiai, paskui repeticijos, pietūs, tada bėgi filmuotis, o vakare – spektaklis arba koks vakaras... Bet jeigu nuo pat ryto pradėsi galvoti: vaje, kiek daug darbų manęs laukia, kad po valandos aš turiu būti viename miesto gale, o dar po valandos – kitame, nieko nespėsi ir nė vieno darbo gerai neatliksi. Neretai, kai dukra atsidūsta, kiek daug veiklos jos tądien laukia, pamokau: „Tik negalvok apie laukiantį ir pamiršk tą, kuris buvo.“
Esate sakiusi, kad aktore norėjote būti nuo vaikystės. Taip neretai būna, kai tėvai ar seneliai yra susiję su tokia menine profesija. Kas buvo jūsiškiai?
Aktorystė – mano mamos neišsipildęs noras. Ji buvo trečia iš keturių seserų. Jų mama, mano močiutė, mirė labai anksti. Mažiausioji liko augti pas tetą Kaune, o tris vyresnes mergaites išsiuntė į Vilnių, į amatų mokyklą, mokytis knygrišio specialybės. Aktorystė liko tik svajonė. Jiedu su būsimu mano tėvu dalyvavo saviveiklos kolektyve Profsąjungų rūmuose, ten ir susipažino. Tėvas buvo ryšininkas, vėliau dirbo Ryšių ministerijoje. Vilniuje aš gimiau. Bet, žiūrėkit, kaip įdomiai susiklostė: tėvai, gimę ir augę Kaune, apsigyveno Vilniuje. O aš – vilnietė, persikėlusi dirbti į Kauną, visam gyvenimui tapau kauniete.